Taip, pagaliau ir vėl atėjo t a s momentas, ir ne, kalbam ne apie Kalėdas, o apie tai, jog Ryanas Goslingas ir vėl mūsų didžiuosiuose ekranuose. Kas, to be honest, beveik prilygsta Kalėdom. Šįkart jis ir vėl (jau trečią kartą) į porą stoja su Emma Stone (nu ir sekasi mergelei!) naujame Whiplash režisieriaus Damien Chazelle filme La La Land (aka „Kalifornijos svajos“).
Pradėkime nuo to, kad didžiausias šio filmo iššūkis sau pačiam yra jo žanras – La La Land yra miuziklas.
Ok, skaitytojams prasiskirsčius galime tęsti toliau.
Dalis žiūrovų miuziklų tiesiog neperneša, todėl į šį filmą jų varu nenuvarysi, nesvarbu, kiek kritikų ir žiūrovų liaupsių jis begautų. O liaupsų La La Land gauna išties nemažai – jau dabar šnekama, kad filmas turėtų pretenduoti į Oskarą ir ilgainiui tapti kino klasika, visai kaip režisierių įkvėpę miuziklai Singin’ in the Rain, Top Hat ir kiti. Užtat ant miuziklų danties negriežiantiems žiūrovams La La Land taps švente akims ir ausims.
Filmas pasakoja apie Miją ir Sebastianą, du po svajonę turinčius žmones, ir apie tai, kas nutinka jų santykiams, kai tos svajonės pradeda pildytis. La La Land taip pat paliečia daugumai žmonių pažįstamą jausmą „o kas, jei..?“: o kas, jei būčiau pasirinkęs kitaip, kaip dabar atrodytų mano gyvenimas? Dar vieną, į titrus neįrašytą vaidmenį atliko pati filmo lokacija – Los Andželas su savo kvapą gniaužiančiais vaizdais, automobilių kamščiais, žieminiais +20°C laipsniais ir Holivudu.
Pati juostos istorija nėra kažkuo originali ar inovatyvi – greičiau kaip tik suręsta ant klasikinio miuziklo pamatų, tačiau tai filmui suteikia savotiško žavesio ir vintažiškumo. Apskritai žiūrėdamas La La Land jautiesi tarsi sėdėtum pusiau praeity, pusiau spalvotam spektakly, kur viena po kitos keičiasi scenos, kostiumai, dekoracijos ir dainos. Persisotinus eiliniais (kad ir super kokybiškais) trileriais galima eiti į La La Land ir tiesiog žiūrėti GRAŽŲ filmą, kuris ir prajuokina, ir širdį paspaudžia (rinkitės waterproof tušą), ir beveik į šokių pamokas užsirašyti priverčia, o pagrindinę dainą jau klausėm dar neišėję iš kino teatro.
Tiesa, miuziklo žanras kine yra toks neįprastas, kad filmui prasidėjus trumpam net pamiršti, kad žmonės čia šoks ir dainuos. Ir prieš pirmą kartą uždainuojant pagrindiniams aktoriams pasidaro neramu, kad gausi cringe dozę (kažkas iš šono net garsiai ištaria pasiruošimo „o ne…“), tačiau svetimos gėdos per visas dvi filmo valandas nerasi nė krislelio – Emma Stone ir Goslingas (kuris net džiazą pavertė pakenčiamu) savo darbą atliko nepriekaištingai. Skyrę tris mėnesius repeticijoms aktoriai mokėsi klasikinio ir tap dance, lankė dainavimo pamokas, o Goslingas išmoko skambinti pianinu, dėl ko nė vienoje scenoje jam neprireikė rankų dublerio. Be to, pradedančiųjų artistų Los Andžele vaidmenys aktoriams turėjo būti itin arti širdies – jie patys kažkada vaikščiojo iš vienos (nesėkmingos) atrankos į kitą, o scena, kurioje vidury emocionalaus numerio kastingo metu Miją pertraukia, nes kastinguotoja sugalvoja užsisakyt sumuštinį, yra iš tikro nutikusi pačiam Goslingui.
All in all, Puskė pamatyti La La Land la la labai rekomenduoja.