Naujienų portaluose pamatę, kad Santaros klinikoms (kas, iš pradžių galvojom, yra kokio nors Santaros miestelio ligoninė, bet, pasirodo, taip dabar vadinasi Santariškės) pavojingai trūksta kraujo, nusprendėm, kad viskas, visada planavom eit duoti kraujo, tai kiek galima atidėliot – varpais skambina, kad trūksta! Be to, norėjom ne tik gerą darbą padaryt, bet grįžę ir kitus paskatint aprašant visus potyrius ir patikinant, kad a) tikrai neskauda (tiesa) ir b) po to tikrai nealpstama (mmm… Kaip čia dabar pasakius… Skaitykit toliau).

Eilė ir anketa

Pasirinkau arčiausiai namų esantį variantą – Nacionalinio kraujo centro punktą VCUP’e (dar galima rinktis Žolyno gatvę Vilniuj, kitus miestus arba pačias Santariškes) ir, jei atvirai, patingėjau registruotis. Įsivaizdavau, kad, jei trūksta kraujo, tai seselės sėdės nuobodžiaudamos, o po patalpas ridensis dulkių kamuoliai. Bet atidarius punkto duris maloniai nustebino tokia eilė, kad net striukės nebuvo kur normaliai pasikabinti – vėliau darbuotojos sakė, kad žmonės labai aktyviai atsiliepė į pagalbos šauksmą ir žmonių nemažėja visą dieną. „Smagu, smagu“, – pagalvojau, bet jau gailėjausi, kam neužsiregistravau iš anksto. Tik įėjus reikėjo apsimauti tas mėlynas batų apsaugas, kur filmuose užsideda artimieji, kai eina lankyt gimdyvės, ir užpildyti ant staliuko gulinčią anketą.

duoti kraujo

Kraujas ir skausmas

Užpildžius anketą stojau į tą netrumpą eilę, kuri lėtai, bet užtikrintai judėjo link registracijos. Užsiregistravus čia pat paima kraujo iš piršto, kad nustatytų kraujo grupę – puiki proga po 20+ metų pagaliau sužinot savo kraujo grupę – ir tai buvo skaudžiausia visos procedūros dalis, t.y. beveik neskausmingas „tik-bac-ir-viskas“. Po šito bac su nustatyta kraujo grupe keliauji pas netoliese sėdintį daktarą, kuris patikrina spaudimą, dar kartą įtariai perklausia kai kurių anketos klausimų, pasiteirauja, ar sveri daugiau nei 50 kg (kitaip kraujo neims) ir pagaliau nusiunčia prie labiausiai exciting dalies – kraujo davimo-ėmimo kėdės.

Tie, kam yra tekę tyrimams duoti kraujo iš venos, žino, kad tai tikrai ne skaudžiausias gyvenime laukiantis dalykas (kojos piršto susimušimas į lovos rėmą; mokesčių mokėjimas; you name it). Nebent pasitaiko kokia nepatyrus, venos nerandanti seselė (ko kraujo donorų centre galima nebijot, nes visą dieną jie tik tuo ir užsiima – ieško venų), skausmo įvedant kateterį beveik nejauti – kaip ir minėjau, daug labiau skauda į(si)dūrus į pirštą. O kai viskas įstatyta ir prijungta, belieka tik maigyt kumštį (kitiem, mačiau, davė tą kraujo lašo formos „klizmą“) ir ištiesus kojas 10 min. scrollint facebooke bei siuntinėt draugam snapchatus su pirmyn atgal linguojančiu tavo kraujo maišiuku.

 

 

Svaigimas ir alpimas

Sulašėjus paskutiniam 450-tam lašiukui adatą ištraukė, alkūnę aprišo karo lauko ligoninės stiliumi ir liepė eiti 10-15 min. pasėdėti vandens ir arbatos zonoje. Procedūros metu nejautus nė menkiausio negalavimo, laiminga pakilau iš kėdės ir „dėl vaizdo“ nuėjau atsigert vandens. Informaciniam lapely rašo „Labai retai <…> gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna“ and just like that, besukant mineralinio kamštelį kur buvę-kur nebuvę visi šie trys simptomai pasibeldė į mano duris. Žinot tą jausmą, kai greitai atsistoji iš gulimos pozicijos? Tai jaučiausi taip pat, bet tarsi būčiau iš pragaro atsistojus į kosmosą – užgulė ausis, pasidarė taip karšta, kad svarsčiau likti sėdėt tik su liemenuku, o regos laukas po truputį siaurėjo, todėl pradėjau svarstyt, kaip iš šono turėtų atrodyt nualpimas besėdint. Mano agoniją pamačius darbuotoja liepė atsigult į VIPinį šezlongą prie atdaro lango ir prisakė mažais gurkšniais gert vandenį. Po, kas atrodė, tęsėsi pusvalandį, nors turbūt tebuvo kokios septynios minutės, siela grįžo į mano kūną, ir simptomams praėjus jaučiausi lyg ištrūkus iš mirties nagų. „Nu jau ne, kad aš dar kada duočiau kraujo, pirmas ir paskutinis kartas!!!“, – sukosi mano galvoj kol visiems stebint stojausi iš savo vipinio šezlongo. Bet tada supratau savo tris esmines klaidas, kurios ir sukėlė šį out of body experienc’ą:

Klaida nr. 1: Vanduo

Būsimų donorų vadove rašo „Dieną prieš duodant kraujo būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių“. Žinant tai, kad įprastai mano dienos skysčius sudaro kavos puodelis ryte ir arbatos vakare, tai tiek, kaip matom, tikrai neužteko. Nerekomenduoju tokios praktikos kartoti kitiems ir nekantrauju ištaisyt šitą klaidą prieš kitą kartą duodant kraujo, nes esu beveik tikra, kad per mažas skysčių kiekis ir buvo pagrindinė svaigulio priežastis.

duoti kraujo

Klaida nr. 2: Stovėjimas eilėj

Suskaičiavau, kad nuo mano užėjimo į punktą iki atsisėdimo į „kraujo kėdę“ praėjo kokios 40 min. – nenuostabu, kad tiek laiko prastovėjus lėtai slenkančioj eilėj ir po to nuleidus puslitrį kraujo, žemė slystelėjo iš po kojų. Aišku, niekas eilėj stovėt, neliepė, buvo galima eit atsisėst, bet negi rizikuosi ir leisi kam nors užlįst prieš tave?? Tokio laukimo galima išvengt iš anksto užsiregistravus tam tikram laikui ir anketą užpildžius namie – labai rekomenduočiau.

Klaida nr. 3: Subinės auginimas

Kai per vakarą suvalgai po pakelį „Gaidelio“, o vienintelė praktikuojama sporto šaka yra tik Netflix maratonai, tai ką čia daug ir pakomentuosi.

 

 

 

Goody bag’as

Nors donorystė vadinama neatlygintina, bet omg, ANAIPTOL. Pridavus kraujo ir grąžinus registratorei lapą su duomenimis, tavęs paklausia „kokios dovanėlės norėsit?“ ir gali rinktis iš apyrankės su savo kraujo grupe, Daily card kortelės arba (!) bilieto į bet kurį Forum Cinemas filmą. Kartu į goody bag’ą dar įdeda šokolado, sulčių pakelį ir pirmo karto diplomą (rėmelyje!) – come on, kai kur freelanceriai tiek negauna už atliktą darbą, kiek duoda už neatlygintiną donorystę. Ir jei žinojimas, kad atlikai gerą darbą kam nors suteikia per mažai motyvacijos, tai už bilietus į filmus tik imkit mane ir siurbkit.

Išvada?

Ar dar aukosiu kraujo? Tikrai taip, nes a) duoti kraujo tikrai neskauda, b) net darbo valandoms einant į pabaigą, o žmonių eilei nemažėjant, darbuotojai nuolat šypsojosi, juokavo ir rūpinosi, c) noriu pažiūrėt, kas bus išgėrus normaliam žmogui reikalingą skysčių kiekį, d) 40-tų kartų davus kraujo pretenduoji gauti didesnę pensiją (tie 15-ka šunų sau maisto nenusipirks), ir svarbiausia – e) žinai, kad paaukojęs kraujo kažkam „pataisai“ sveikatą, o gal net ir išgelbsti gyvybę. Gi negaila!