Apžvalga: Gautas iškvietimas 3

Šią savaitę režisierius Tadas Vidmantas (jei apie tokį negirdėjai, tai laba diena) pristato antrą dar kovą pasirodžiusio „Gautas iškvietimas“ filmo dalį „Gautas iškvietimas 3“. Pusantros valandos trunkanti juodoji komedija buvo nufilmuota per 9 (!) dienas (referensui – vidutiniškai komercinio pilnametražio gamyba Lietuvoje užtrunka bent jau perpus ilgiau), viena iš filmo lokacijų buvo tikri Henriko Daktaro (!) namai, o pačiame filme filmavosi visi: nuo visiems pažįstamų kino ir teatro aktorių iki tokių personų kaip Daina Bilevičiūtė (!), Jonas Valančiūnas (!!) ir tikra meška (!!!).

Tiems, kas matė pirmą dalį iškart pasakysim: kažko panašaus tikėkitės ir dabar, todėl jei patiko pirma, jau galit pirkt bilietus į antrą. Beje, filmo kūrėjai labai aiškiai pasakė – jie kategoriškai prieš filmų siuntimąsi, tad linkomanijoj filmo galima net neieškot.

Apie ką?

Kaip ir pirma dalis, „Gautas iškvietimas 3“ parodijuoja Farus bei kitas pseudo dokumentinio tipo laidas. Skirtumas tik tas, jog užuot juokęsis (bet iš tikro verkęs širdy) iš lietuviškos realybės TV laidose, kino salėje nuoširdžiai juokiesi iš sutirštintų, kuriozinių ir genialiai improvizuotų situacijų. Kiekvienas epizodas prasideda tradiciniu vieno iš ekipažų „gavom iškvietimą, kad…“, o tada jau kaip dievas duos, nes daugumoje scenų aktoriai turėjo tik bendras gaires, kuria linkme turėtų krypti veiksmas – visa kita buvo jų pačių “ant vietos” sugalvotos improvizacijos. Sėdint tarp kikenančių žiūrovų kino salėj galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi už kadro – neabejojam, kad būnant aikštelėje didžiąją dalį filmavimo tektų pritūpimu stabdyti besiveržiantį juoko siusiuką.

Minusai?

Neišvengiamai filmą lyginant su pirma dalimi slobsta pats filmo efektas: žiūrint pirmąją dalį esi pritrėkštas paties filmo stiliaus: situacijų, keiksmų, netikėtų sprogimų ir žiaurių juokų. Todėl žiūrint antrąją dalį jau žinai, ko gali laukti, ko pasekoje dingsta tas OMG įspūdis. Tačiau net ir nujaučiant, ko galima tikėtis, pasitaikė situacijų, kurios vis tiek sugebėjo nustebinti ir perspjauti net, pavyzdžiui, pirmoje dalyje matytą helikopterio ir traktoriaus kovą.

Taip pat ne visi epizodai yra itin juokingi. Kai kurių metu belaukiant punch line’o jis taip ir neįvykdavo, arba būdavo kiek silpnokas lyginant su bendru kontekstu. Tačiau nevisai juokingas vietas su kaupu atperka juokingosios, dėl kurių jau po kelių dienų filmą norisi pažiūrėti dar kartą.

Galutinis įspūdis?

Mūsų subjektyvia nuomone, abu „Iškvietimai“ gali laisvai vadintis vienais geriausių lietuviškų filmų ar bent jau komedijų, nors ne, vienais geriausių lietuviškų filmų ever. Sėkmės paslaptis? Geras kūrėjų ir aktorių humoro jausmas, natūrali vaidyba, kurios nerasi nė viename lietuviškame „sėdžiu prie langelio, žiūriu pro langelį“ filme,  bei nuvažiavęs kūrybinės grupės stogas, kuris leidžia įgyvendinti, atrodo, visas režisieriui šaunančias idėjas. Bežiūrint „Iškvietimus“ matai, jog žmonės tiesiog linksminosi: tiek kūrybinė komanda, tiek aktoriai nuoširdžiai darė tai, kas jiems patiems smagu, ir tai akivaizdžiai persiduoda žiūrovui kitapus ekrano.

Specialus paminėjimas

Nors tiek visi pagrindiniai, tiek dauguma epizodinių aktorių puikiai atliko savo darbą, iš visų išskirtume mėgstamiausią  T r o š k ū n ų   e k i p a žą,  super heroję  L i v ą (Ineta Stasiulytė) bei šįkart šiek tiek mažiau eterio gavusą, bet tokią pat true išlikusią Katlerio ir šūdino vaiko  m a m ą  (Rimantė Valiukaitė).

Ko laukt (nespoilinant): epizodo su sultimis ligoninėj ir epizodo su plokščiaekraniu televizorium. Priceless.

Ar verta eiti? T A I P, ypač jei nematėte pirmos dalies.