Ką daryt, kai nežinai, kur stot

Vasara, karšta, atostogos, mokykla kaip ir baigta, bet vargšė abituriento siela ramybės dar nerado – sulig kiekviena diena artėja deadline’as iki stojimo dokumentų pateikimo, t. y. iki sprendimo, nulemsiančio likusį jo gyvenimą iki pat pensijos o gal ir toliau*. Tuo tarpu „Kas atsitiko abiturientams, kad jie, būdami 19–20 metų, nežino, ko nori gyvenime?“, klausia pašnekovo radijo laidos žurnalistė. Kas atsitiko?? Am… Nieko..? Devyniolikos metų žmogus ir neprivalo žinot, ko jis nori gyvenime!

 

 

Būnant 18-19 metų ir be mokyklos koridorių bei autobusinių kelionių su tėvų darbu nelabai daugiau ką matę, nežinojom, ko norim bei kur turėtume stot ir mes. Ir taip svarstę, ir anaip, galiausiai pasirinkom tą dalyką, kuris geriausiai sekėsi mokykloj. Ar tai buvo didžiausia mūsų gyvenimo klaida? Ne. Ar kiekviena kūno lastele visus tuos keturis metus nekentėm savo studijų? Beveik. Tada opcija niekur nestot, pasiimt gap year, pakeliaut, padirbt, patirt net nebuvo svarstytina – kaip tai niekur nestot?? Visi stoja. Kitaip dvidešimtpenkmečio plane MOKYKLA-BAKALAURAS-MAGISTRAS-DARBAS-SUTUOKTINIS-PASKOLA-BUTAS-VAIKAI atsiras milžiniška praraja, į kurią įkritęs jau vargiai beišsikapstysi. Jau tada tik Aibėj kasininke va kaip Kazlauskų Ingrida dirbt, ne ne ne, jokių čia man „nestosiu“. Kaip dabar būtų įdomu iš naujo, bet jau turint 5+ pomokyklinės patirties metų, vėl rinktis kur (ir ar) stot! Jei kaip tik dabar esi šioj šiknoj ir net neįsivaizduoji, ką studijuot, norėjom pasidalint, ko (ne)darytume mes.

– nestotume kažkur tik dėl to, kad ten stot spaudžia tėvai. Mediciną studijuot yra gerai, bet tada, kai nori pats, o ne savo svajonę per tave channel’inantis tėtis.
– nestotume kažkur tik dėl to, kad ten stoja geriausia draugė.
– nestotume kažkur tik dėl to, kad tik ten įstotume į nemokamą.
– nestotume kažkur tik dėl to, kad po to daug uždirbsim. Nebent, aišku, tai ir yra tavo gyvenimo tikslas.
– neklausytume tėvų, močiučių, pavaduotojų, klasiokų, mamos bendradarbių, kad jei vieną-du metus (o gal ir niekada) niekur nestosi, tai tapsi vienaakiu narkomanu part-time tualetų valytoju. Tokiu tapt gali ir pabaigęs universitetą.

Jei dabar reikėtų stot ir nežinotume, kur norim, tiesiog nestotume niekur. Vietoj stojimo dėl stojimo pasidarytume gap year, ypač užsieny ar bent ne tam pačiam mieste, kur praleidom visą gyvenimą, ir

– keliautume semtis pasaulio patirčių, o kad turėtume už ką keliaut, darbuotumėmės per, pvz., Workaway.
– savanoriautume prižiūrėdami džiunglių gyvūnus arba padėdami senelių namuose kur nors Meksikoj ar Barselonoj.
– atliktume vieną dominančios srities ar daug skirtingų internship’ų ir pažiūrėtume, ar sritis, kuri domina būnant išorėj, iš tikro domina, kai joje dirbi.

Aišku, nieks negarantuoja, kad po tokių metų-dviejų keliaujant/savanoriaujant/atliekant praktiką staiga atsivertų visatos čakros ir 100 procentų suprastumėm, kuo norim būt užaugę. Bet duodam beveik 100 procentų, kad metams pasibaigus turėtume kur kas daugiau įgūdžių, minčių ir patirčių negu puse šiknos atsėdėjus nekenčiamas studijas.

 

Nu o jei jaunasis Puskės skaitytojas jau nusprendęs stoti ir mokytis Lietuvoj, tai nuoširdus mūsų patarimas ir palinkėjimas naujų mokslo metų proga būtų kuo daugiau keliaut. Važiuok į mainus, konferencijas, stažuotes, praktikas, aplikuok į Erasmusą net jei atrodo, kad tavęs tikrai neatrinks (nustebsi sužinojęs, kiek mažai kartais yra norinčių), vasarom ne „Žmones“ po obelim skaityk ar Vakarų salūne be sutarties dirbk, o važiuok pagyvent (ir padirbėt) į Londoną, Ameriką ar Aziją, naudokis studentams skirtomis programomis, pamatyk pasaulio ir visą sukauptą patirtį vežk atgal į Lietuvą. Jei grižęs turėsi kuo pasidalint, mūsų numerį žinai!

*juokaujam, jei ką.