Kada paskutinį kartą skaitei knygą?
Kada paskutinį kartą skaitei lietuvišką knygą?
Kada paskutinį kartą skaitei žiauriai gerą lietuvišką knygą?

Aha, mes irgi (kalba eina apie Silva Rerum, ane?). Bet garantuojam, kad šita knyga tau tikrai patiks. Autobiografinį romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ parašė Povilas Šklėrius – tinklaraštininkas su peozijos nukrypimu, blogo Arsonist’s Prayers autorius. Ladies and gentlemen, pirma knygos ištrauka:

 

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

 

Povilas sakė, kad šiuo metu su leidykla derina viršelio dizainą (fingers crossed, kad viską suderinti pavyktų sklandžiai, nes, lietuviškų leidyklų viršeliai akį, deja, dažniau skaudina nei džiugina) ir rengia knygos maketą, todėl romanas turėtų pasirodyti spalio mėnesį. Laukiammm!

P.S.screen

Čia turbūt kad žinotume, ką atsinešt į knygos skaitymus.

Daugiau ištraukų iš knygos gali rasti autoriaus bloge.