Autorius: Linas Valiukas

 

PAKOPA 1

Pirmą kartą skrenda į kokį nors Briuselį, nemokamai pagal prOOOjektą pasėdėt viešbučio konferencijų salėj ir kukliai patylėt kampe, kol trys turkai, latvis ir prancūzė ant whiteboardo padarys „minčių lietų“ apie ES plėtrą. Išsiklausinėja draugų / tėvų / mIRC, kaip ten su tais bilietais, kas yra boarding passas, geitas, kaip praeit security, kas, kada ir kaip atiduos tašę, kad neatrodytų aplinkiniams labai jau atsilupęs.

Pakuojasi apie dvi paras – eina per butą, pakelia kiekvieną daiktą nuo lentynos, pagalvoja: „a maža ką“, ir deda į lagaminą. Trijų naktų kelionei be kitų daiktų pasiima: gražesnius, bet spaudžiančius demisezoninius, tapkes, keturis džemperius, paltą, dvi striukes, visas turimas kojines, plavkes, du rankščluosčius, muitinamą kiekį „Mezym Forte“ ir gietras.

Tėvas, skridęs į Čikagą dar tada, kai bilietas kainavo ~dešimt štukių, o doleris buvo keturi prie vieno, prisako oro uoste būt bent jau prieš tris valandas. Atvažiuoja prieš keturias. Pasiima boarding passą, „Narvesene“ nusiperka buterbrodą, žiū – boarding passo kaip nebūta! Atsisėda ant tos mėlynos palangės kur VNO prie pat išėjimo, dūmoja „nu va blet ir paskridom“, taip prasėdi valandą, kol susivokia paskambint draugeliui.

Oro uoste sužino, kad turi tik rankinį bagažą, todėl visą tašę susirengia ant savęs. Pamatęs tokį tik per Simpsonų crazy cat lady matytą reginį, oro uosto apsauginis pasiveda į šoną ir susineša visus turimus lipdukus-testus nuo narkatos ir sprogstamųjų medžiagų.

Dar nepakilus randa sėdynės atlošimo mygtuką. Apsidžiaugia savo naujai atrastu flighter’s savvy, spaudžia mygtuką ir močina vieną gerą iš nupenėto peties tiesiai vokiečiui į kelėnus. Vėlesnę vokiečio veido mimiką sapnuoja košmaruose, nuvažiavęs į atlaidus nutikimą dėl visa ko pamini ir per išpažintį pas kunigėlį.

Lėktuvui nusileidus, ploja it apsišikęs. Grįžęs iš Briuselio į Vilnių miega tris paras, negirdi dar dvi.

 

 
 

PAKOPA 2

Po apšilimo ES oro erdvėj, varo savo pirmąjį longhaulą į Bankoką, nes merga grupėje „Tailandas savarankiškai“ užmatė, kad Daivutė buvo Tailande, tai dabar, matai, Sigi, pizda, ir mums reikia į Tailandą.

Iš aukšto žiūri į pakopos #1 keleivius, kurie prie security mėgina viena ranka laikydami tašę išsitraukt laptopą, Androidą, nusiimt laikrodį, diržą, netyčia numeta pasą po stalu, lenda ieškot, stodamiesi susitrenkia galvą. Jaučiasi labai važnas, pakol pats neapsilažalina, kai rankiniam bagaže pas save randa nagų žirklutes.

Pas Užkalnį / Andriulį būna jau paskaitęs, kad eilėj prie boardingo stovi tiktai lochai ir kad į įlipt visada suspėsi, bet inercija daro savo: tipo playina cool, kad va jūs stovėkit, aš čia dar pasėdėsiu, bet nė už ką nenutolsta toliau nei per metrą nuo geito. Sėdi būtinai atsisukęs veidu į lėktuvą, šikna ant kėdės krašto, nugara tiesi, smakras aukštai, gniaužo rankas bandydamas nuspręst kada jau čia tas the momentas, kada galima oriai įlipt ir tada jau užsiskaitysi kaip vakarietis. Pusei eilės praėjus, neištveria ir prisijungia prie kitų.

Padaro aštuonias nuotraukas ir vieną video to inflight entertainment žemėlapio, kur rodo kur dabar esi. Vticharia trumpam išjungia Airplane Mode, atsidaro Google Maps virš Afganistano, sako Irutei „Irute, žėk žėk, mes Kabule“, triskart pascreenshotina.

Nusileidus, žinoma, neploja, bet viduje šiek tiek dėl to nuliūsta. Per keturiolikos valandų skrydį taip nusidrožia, kad užmiršta kaip pamyžt: autopilotu išlipęs nueina į oro uosto tuliką, atsistoja prie pisuaro ir pagauna save galvojantį „pala, o tai ką man čia dabar daryt?“.

Sugrįžęs aktyviai dalyvauja feisbuko komentarų batalijose, naudodamas oro uostų kodus vietoje miestų ir niekindamas kitų pasirinkimus bookint konkrečias economy avialinijas su 31″ kėdėm + lievu maistu, tuo tarpu iškeldamas savo economy avialinijų pasirinkimą su 31″ kėdėm + lievu maistu: „jūs VNO-SVO-BKK varėt? nu naxui, nežinau, mes gal normaliau biškį, per IST.“

Ciocei iš Ginkūnų parveža tą milžinišką „Mentos“ pakuotę iš duty-free.

PAKOPA 3

Tėvas iš pirmosios pakopos. Skraido, nes reikia.

Atvažiuoja į oro uostą prieš tris valandas, kaip kad seniau. Savo final callus yra atlakstęs, kam jam tas stresas.

Tašę vežasi vežimuke, nes kam pavargti. Jeigu yra eskalatorius, lipa ant jo; jei randa liftą, laiptai liūdi.

Laukdamas savo leg’o sėdi su pilnu kostiumu ir kala kažką ant Excelio.

Lėktuvui nusileidus, ploja it apsišikęs, nes pasiilgo šeimos