millennial kartos atstovai

„Man jau 25-eri*, o ką aš nuveikiau gyvenime?“

Penkiais metais už tave jaunesnis vaikinas jau sukūrė trečią itin sėkmingą app’są ir kas savaitę skraido į susitikimus su investuotojais, o pažįstama iš paralelinės klasės rytais atsibunda su nuo The Guardian ir The New York Times email’ų lūžtančia pašto dėžute, kurie prašo leidimo publikuoti jos pasaulinio dėmesio sulaukusias nuotraukas.

Meanwhile svarbiausias email’as kada nors atsidūręs tavo pašto dėžutėj buvo nuo gimtųjų Babtų seniūno, kai atsiuntė padėką už dalyvavimą miesto šventėje su pučiamųjų ansambliu. O paskutinė kelionė į užsienį buvo su mamos darbu, kai Irena negalėjo išvažiuot į komandiruotę į Minską, tai mama suveikė, kad vietoj jos važiuotum tu. Kai aplink tik ir girdi sėkmės istorijas apie dar vidurinės nebaigusius ir verslą sukūrusius ar tarptautinio pripažinimo sulaukusius entrepreneurs’us neišvengiamai kyla tokių egzistencinių minčių, kaip „man jau 26/30/35 (you name it), o aš vis dar nieko ypatingo gyvenime nenuveikiau“ arba „man jau 26/30/35, o aš vis dar nesuprantu, kiek laiko reikia virti tą sumautą kiaušinį“. Nesijaudink, tu toks ne vienas.

Kaip rašo Harvard Business Review, tyrimo metu paaiškėjo, kad beveik nenutrūkstamo tarpusavio bendravimo (t.y. interneto) dėka millennial kartos atstovai susiduria su dideliu iššūkiu: jie negailestingai lygina save su savo bendraamžiais. Vienas iš tyrimo dalyvių atviravo: „Mūsų karta negailestingai lygina save tiek su aplinkiniais, tiek su savo „dievaičiais“. Ir jei neužsiimame super ypatinga veikla arba jei nesijaučiame svarbūs ir fulfilled, labai dėl to išgyvename“. Kažkur girdėta? Būtent.


Laurène Boglio

 

 

Visi dar pradinėse klasėse girdėjom, kad lyginti save su kitais nėra labai protinga: „taip, gal Petriukas tikrai rašo be klaidų, užtat pažiūrėk, kaip tu stipriai moki mesti kamuolį ir akimirksniu „iškirsti“ Marytę iš kvadrato“. Kiekvieno istorija yra kitokia. Bet jei nelyginti neišeina, bent jau nepamiršk šių dviejų dalykų:

Pirmas dalykas

Taip, dalis tų pavydą keliančių startuolių tikrai yra supersėkmingi, bet tai sėkmei pasiekti prireikė arba a) daug laiko ir įdėto darbo, arba b) pažinčių, arba c) atsidūrimo reikiamoj vietoj reikiamu laiku, o greičiausiai – a), b) ir c) kartu. Žiniasklaida sėkminguolių istorijas mėgsta pagražinti ir pateikti taip, tarsi Efka iš Pakruojo rajono sumanė sukurti app’są, o jau kitą rytą aptarinėjo reikalus su Zuckerbergu prie baseino Kalifornijoj. Ne, Efka turbūt neleido vakarų pas Jolantą pripartindamas, ir nežiūrėjo Fail Army klipų po 5 val. per dieną. Greičiausiai jis daug ir ilgai dirbo ties savo svajone, ir nesustojo net tada, kai draugeliai rašė „x%&** to tavo appso kaškam reike, atvaryk čianaj“. Jei pavydi Efkai jau penkmetį sėdėdamas  darbe, kurį susiradai po universiteto kaip „bus gerai trumpam, čia laikinai“, tai, Puskės nuomone, niekada nevėlu viską pakeist. Kad ir sulaukus 40-ties išeit iš nekenčiamo darbo banke ir pradėt dirbt vizažistu, kryždirbiu ar kopūstinių drugelių sparnų restauratorium, jei tik tokia yra tavo svajonė.

Antras dalykas

Kita dalis sėkminguolių istorijų soc. tinkluose ir yra tik sėkminguolių istorijos soc. tinkluose. Buvusi klasiokė Skaistė – mados blogerė – postina savo nuotraukas jachtoje, kai tu tuo tarpu lauki aprasojusio troleibuso į Žirmūnus. Bet tu ir kiti jos followeriai nežino, jog tą nuotrauką įlankoj prie Lenkijos krantų iš dešimto karto padarė kojines ir flip-flopus dėvintis jos tėtis, o į kadrą vos nepateko kiti turistai, laukiantys savo eilės papozuoti ant pramoginio laivelio laivūgalio. Kai lygini surežisuotą glamorous gyvenimą Instagramoj su savo ėjimu į Maximą pirkti keptos duonos ar su po dušo neišsišukuojančiais plaukais, nenuostabu, kad atrodo, jog pats sėdi lauko tualeto dugne, kol pažįstami gyvena arabų šeicho gyvenimą.


Amélie Tourangeau

 

Puskės patarimas?

Netikėt viskuo, ką matai ir girdi internete.
Nelygint savęs su kitais.
Dirbt ties savo svajonėm.

Harvard Business Review turi ir daugiau patarimų, paskaityk čia.