Ne visų mūsų to-do sąrašuose rastum svajonę dviems savaitėms išvykti į Sibiro platybes, pėsčiomis nueiti apie šimtą kilometrų aplink zyziant dar neregėtam kiekiui uodų, naktį miegoti palapinėse, o dieną tvarkyti apleistus tremtinių kapus ir statyti ten naujus kryžius giedant Lietuvos himną. Milda (26) tokią svajonę turėjo ilgai, ir praėjusią vasarą  Misija Sibiras pagalba ji išsipildė. Kol naujoji komanda jau dalyvauja šių metų ekspedicijoje, prašome Mildos papasakoti savo įspūdžius iš Sibiro.

Pradžiai papasakok apie save, ką veiki gyvenime?

Nemėgstu taip sakyt, bet esu mokslininkė (juokiasi). Dirbu VU biochemijos institute, studijuoju biochemijos srities doktorantūroj, o mano nagrinėjama tema yra susijusi su regeneracine medicina – dirbtiniu būdu bandau sukurti audinius ir organus.

Kaip sugalvojai važiuoti į Sibirą?

Misija Sibiras projektą pastebėjau dar besimokydama mokykloj. Atkreipiau į jį dėmesį, nes buvo minimas Sibiras – mano seneliai buvo ištremti į Sibirą, mama ten baigė tris klases, todėl projektas man visada atrodė labai gražus, patriotiškas.

Papasakok apie savo senelius, kaip juos išvežė?

Mano senelius išvežė, kai jiems buvo apie dvidešimt du metus. Jų abiejų pavardės buvo labai panašios – senelis Pečiukaitis, o močiutė Pečkaitytė. Ir taip išėjo, kad jų abiejų šeimas vežė tam pačiam gyvuliniam vagone, nes „vietas“ skirstė pagal pavardes. Tiek močiutės, tiek senelio šeimos buvo labai didelės, daug brolių ir seserų, ir kažkaip per klaidą močiutės sesers vos nepriskyrė prie senelio šeimos, taip kelionės metu abi šeimos ir susipažino. Juos išvežė į Krasnojarsko kraštą ir jiedu buvo pirmoji pora, kuri ten susituokė ir susilaukė vaikų – trijų dukrų, iš kurių mano mama buvo vyriausia. Bet tiek mano mama, tiek seneliai vis sakydavo, kad sunkiausia turbūt buvo vyresniems žmonėms, tarkim mano proseneliams, nes jie buvo labiausiai prisirišę prie Lietuvos ir jiems buvo sunkiausia prisitaikyt prie naujų salygų. O kadangi mano seneliai buvo jauni, jiems viskas buvo nauja, pirmos meilės ir panašiai, todėl jų prisiminimai apie Sibirą nėra tokie blogi. Aišku, pasakodavo man, kaip sunkiai reikėdavo ten dirbt, kaip kirsdavo medžius, kaip senelis vos nežuvo, kai medis nuo kalno čiuožė. Bet vis tiek daugiausia pasakojimų būdavo linksmų, pavyzdžiui, kaip močiutė ir jos sesės kibindavo vaikinus naktį per barako lubų lentas mėtydamos į juos akmenukus. O mama išvis beveik neturi blogų prisiminimų iš Sibiro. Atsimena, kokios žiemos šaltos būdavo, kaip jinai iš mokyklos nuo kalnų ant kurpinės atsisėdus čiuoždavo. Pragyveno mano seneliai ten apie dvylika metų, o po to grįžo į Lietuvą.

DSCF2884Kaip į tavo išvykimą reagavo giminaičiai?

Iš tikro, mama buvo vienintelė, kuri palaikė mano idėją dalyvaut. Ji man vis sakydavo, jog nori, kad aš nuvažiuočiau į Sibirą ir pati pamatyčiau, kaip ten viskas yra. O kiti, senelių broliai, seserys (pačių senelių jau nebeturiu), nesakė griežto „nevažiuok“ ir „kam tau čia reikia“, bet nebuvo ir didelio palaikymo. Labiau gal buvo bandymų atkalbinėt. Vis dar nelabai suprantu, kodėl. Gal visi galvoja, kad ten labai sunku nuvažiavus, galvoja kam tiek vargti.

Kuo prasidėjo jūsų kelionė?

Visos „Misija Sibiras“ ekspedicijos simboliškai prasideda kelione į Maskvą traukiniu. Maskvoj mus pasitiko Lietuvos Respublikos ambasadorius, ten turėjome trumpą eksursiją po miestą, po kurios skirdom į Tomską, o iš ten jau autobusu važiavom į pirmąjį kaimelį, Kolominskije grivai. Ten aplankėm kapinaites, ir praleidom pirmą naktį palapinėse.

Kaip vyko pati ekspedicija?

Ekspedicijos vadovas buvo suorganizavęs, kad kiekvienoj vietovėj mus pasitiktų tam tikras žmogus, kuris patardavo, kur geriau statyti palapines, nurodydavo į kurią pusę kapinės. Atrodydavo, kad va, ramiai atvyksim, pasistatysim palapines, bet iš tikro tik atvykus visas miestelis jau žinodavo, kad atvažiavo kažkokie šešiolika keistuolių – turistai jiems ten yra labai keistas dalykas. Kadangi tarp kaimelių, kuriuose tvarkėm kapines, atstumai yra dideli, tai iš vieno į kitą važiuodavom autobusais, keldavomės keltais, plaukėm nedideliais laivais po 6-7 valandas į vieną pusę. Pavyzdžiui, per Obės upę veikia tik vandens transportas – vasarą laivai, o žiemą – per ledą. Už maistą buvo atsakinga viena mergina, mes ją vadindavom „bufetava“ ir du vis kiti žmonės iš komandos, kurie keisdavosi paeiliui. Kadangi parduotuvių pakeliui būdavo ne kasdien, mūsų „bufetava“ turėjo planuoti, kiek ko pirkti, tarkim trims vakarienėms ir pietums, žinodavo, kada turėsim ugnies, o kada turės būti tik sausas davinys. Pernai ekspedicija pasiekė labiausiai nutolusius kaimus, kai kurie iš jų jau buvo išnykę, net namų nebelikę, o kapinės pavirtę į miškus. Atsimenu, vadovas vedė į pirmas kapinaites ir sako: „Duodu užduotį surast kapines“, o mes einam miško takeliu, dairomės ir matom tik medžius. Ir blaškaisi po mišką iki kol pamatai kryžiaus likučius, iš to ir supranti, kad čia jau kapai.

_DSC0161-3

Kokių žmonių sutikot, kokie pasakojimai labiausiai įsiminė?

Apskritai, vietiniai gyventojai buvo labai geranoriški, jei ateini pirkt iš jų kiaušinių, tai dar duoda nemokamai bulvių, šviežio pieno, savo ką tik sugautų žuvų.

Kelte sutikom moteriškę, rusę. Ji išgirdo mus kalbant lietuviškai ir paklausė ar mes lietuviai. Pasakojo, kad turėjo labai gerų draugų tremtinių iš Lietuvos, ir kai jie išvyko atgal į Lietuvą, ji su jais toliau bendravo, mokėsi lietuvių kabos, o jie jai siuntė vadovėlius.

Viename kaimelyje sutkome lietuvę tremtinę, kuri į Sibirą buvo ištremta su mama ir seserimis, o tremčiai pasibaigus liko ten gyventi. Lietuvių kalbos ji jau nebemokėjo, nes lietuviškai kalbėdavo tik su mama ir sesėmis, kurios jau mirusios. Todėl prisimena tik žodžių junginius, pavyzdžiui, „laba diena“ arba „atpjauk duonos“.

Sutikome lietuviškų šaknų turintį medžiotoją Anatolijų, jis mus vedė į dviejų dienų žygį miškais. Pamenu, mes visi nešėmės didžiausias kuprines, prisiėmę maisto, puodą, o jis su mumis išėjo nešinas dviem mažytėm kuprinytėm, šautuvu (nes galim mešką sutikt), ir šuniu. Mes prisipirkę geriausių žygio batų, o jis sau žingsniavo paprastais guminiais kaliošais. Antrą žygio dieną visiems jau buvo sunku, visi vos paeinam, bet pažiūri į Anatolijų, o jis sau eina, šypsosi, žingsniuoja koja už kojos, ir supranti, kad jam toks gyvenimas, tokios sąlygos yra įprastas dalykas. Kai pamatydavau Anatolijų besišypsantį, iškart nustodavau savęs gailėt, pasidarydavo gėda viduj, nes žinojau, kad jis už mane žymiai vyresnis, kad fiziškai jam turi būti daug sunkiau, o jis va eina išsišiepęs ir skleidžia gerą emociją, kai tuo tarpu tu čia eini ir nebepaeini.

Taip pat lankėmės labai įdomiame Kurolino kaimelyje – jausmas buvo lyg Černobilyje: kažkada seniai buvo kaimas, kuriame daugiausia gyveno tremtiniai. Gavę leidimus jie ėmė grįžti į tėvynes ir taip palaipsniui kaimas išnyko. Buvę gyventojai kaip stovėjo, taip ir išvyko iš namų, todėl visi daiktai likę kaip buvo. Žiūri į namo vidų, o ten viskas palikta lyg gyvenimas būtų sustojęs. Tame vaiduokliškame kaimelyje yra likęs vienintelis gyventojas – mūsų vietinių vedlių tėvas. Jis ten gyvena visiškai vienas, sūnūs jį aplanko kartą-du į metus, atveža jam benzino, kad turėtų elektros, maisto, būtiniausių daiktų. O jis turi ten daržus, pasitiko mus išrūkęs žuvies, prikepęs duonos. Jis toks Sibiro, taigos vaikas, kuriam gerai gyventi su gamta, jam žmonių nereikia – pakanka medžioti, turėti savo daržą ir keliskart per metus sutikti svečiuose savo vaikus. Toks gyvenimo būdas Sibiro žmonėms natūralus, jie kitokie nei mes. Kad būtų laimingi jems nereikia žmonių, socializacijos, jie laimingi tiesiog būdami gamtoje.

DSCF3337

Kaip atrodo Sibiro gyvenvietės? Ar kuo nors panašu į Lietuvos kaimus?

Bent jau man Sibiro gyvenvietės pasirodė tikrai mažiau sutvarkytos ir išpuoselėtos nei Lietuvoje esantys kaimeliai. Nes pas mus kaimukuose praktiškai visi namai atrodo tvarkingi, visur gėlynai, tvoros, gyvuliai laukuose pririšti. O ten viskas kas sau, karvės gatvėmis vaikšto, gėlių darželių retai kur pamatysi. Bet būnant ten atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Lyg tos karvės pačios mokėtų ryte išeit ganytis, o vakare sugrįžti namo. Ir dar matėsi skirtumai, kuriame name gyvena tvarkingesni žmonės, tada ir kiemas sutvarkytas ir namas tvarkingas. O šalia žiūrėk stovi kokia visai apleista bakūžė, kur gyvena išgerti mėgstantys gyventojai.

Ar buvo sunku emociškai?

Ten būnant – ne. Buvimas ten atrodė natūralus, kiekviena diena, kiekvienas atsitikimas, išgyvenimas atrodė, kad taip viskas turi būt. Sunkią akimirką pamenu vienintelę: kai žygio metu užlipau ant vinies ir prasidūriau pėdą… Koją labai skaudėjo, skaudėjo net priminti. O eiti reikėjo dar apie 25 km, tai jau vienu momentu norėjau sustoti, atsisėsti ant žemės ir užsimerkus atsidurti savo lovoje. Bet toks noras truko tik akimirką. O kai grįžau į Lietuvą buvo labai sunku, reikėjo kokio mėnesio kol supratau, kad aš esu čia. Labai dažnai mąstydavau apie tą kelionę, nepraeina nė dienos, kad neprisiminčiau jos. Atrodo, ten gavai labai didelį gūsį emocijų, naujų minčių, o dabar grįžai ir reikia atsistot į tas pačias senas vėžes, to labai nesinorėjo. Važiuodama tikėjausi, kad labai dažnai pagalvosiu apie savo senelius, apie tremtinius, apie mamą. Taip, pagalvodavau, bet tikrai ne taip dažnai, kaip tikėjausi. Ten būnant tu niekada nepajausi, kaip jautėsi tremtiniai. Bet po šito projekto tikrai tapau dar patriotiškesnė, daugelis dalykų man pasidarė dar labiau „ne vienodai“. Tai buvo tokia kelionė, kurioje sau galvoje susidėlioji gyvenimo prioritetus. Supratau, kad mes esame labai turtingi žmonės, turintys šalia šeimas, artimuosius, draugus, namus. Esame žmonės, kurie gali laisvai keliauti ir reikšti savo nuomonę. Tačiau tam, kad tokie būtume mūsų tėvai ir proseneliai įdėjo daug jėgų, darbo ir pastangų. Todėl ir mes turėtume nesustoti, stengtis, kad ir ateinančioms kartoms būtų gera savo tėvynėje.

Ką patartum ateities komandoms, kasmet išvykstančioms į ekspedicijas?

Patarčiau, kaip ir pataria organizatoriai, į ekspediciją su savimi neimti mobilaus telefono ir pasistengti į Sibirą pasinerti visa galva. Šitą šansą jie turės tik vieną, o gauti įspūdžiai ir išgyvenimai atmintyje, manau, įstrigs tikrai ilgam.

Kartu su Milda ir jos bendražygiais į ekspediciją leidosi ir žurnalistė bei operatorius, iš kurių medžiagos vėliau buvo sumontuotas dokumentinis filmas Misija Sibiras’15: keturiolika nežinomybės dienų arba kaip mes gėrėme kavą su bobute“. Labai rekomenduojame pažiūrėti!