nenoriu turėt vaikų

Mama, aš nenoriu turėt vaikų

Maždaug ties 25-tais savo gyvenimo metais ir ypač jei, neduokdie, jau kelis metus turi pastovų partnerį, tave pradės/jau pradėjo atakuoti vienas ir tas pats klausimas. Pradžioj nekaltai – tai šen, tai ten, o po to lyg kruša liepos mėnesį: mama, močiutė, bendradarbės, buvęs klasiokas, Zaros pardavėja, kaimyno šuo – visiems staiga parūpsta, kada tavo gimdoj* apsigyvens palikuonys. Ir, o vaikyti, jei užduoto klausimo metu su savimi neturi detalaus plano excelio faile, kuriame smulkiai nurodai kokiais intervalais ir kiek vienetų vaikų esi numačius išgimdyt, būk pasiruošus atremti tokią žanro klasiką kaip „aš tavo metų jau du sūnus į mokyklą leidau“ ir „biologinis laikrodis tai eina!“.

*gal dėl to, kad vyrų kulkosvaidžiai (kad ir žilstelėję) šaudo neribotai, o moterų kiaušinėlių skaičius mažėja sulig kiekviena diena, bet atrodo, kad vyriška giminė klausimą-priekaištą-raginimą „Kada turėsi vaikų?“ girdi daug rečiau?

 


Shane Beam gif

 

Tačiau visai kitas reikalas, jei neturi nei excelinio plano, nei plano apskritai kada nors turėt vaikų. Tiksliau, turi planą vaikų neturėt. Jei tokius, vaikų turėt neplanuojančius nusidėjėlius, pats Popiežius pavadino savanaudžiais (smart move!), tai ko tuomet galima tikėtis iš mamos, močiutės, bendradarbės, Zaros pardavėjos, kaimyno šuns? Optimistiniu atveju? „Aa, supratau, tai daryk kaip nori, tavo pasirinkimas“. Realistiniu atveju?

Persigalvosi, pamatysi.
Persigalvosi, o jau bus per vėlu.
Moteriai geriausia gimdyt iki 30-ties, tu čia nejuokauk.
Dėl to, kad tu nori, o jis nenori, ane?
Tai nepadovanosi anūkų?
Tai nepadovanosi proanūkių?
Aš irgi nemėgau vaikų, bet savi – visai kitas reikalas.
Kai gimsta vaikas, jautiesi laimingiausia moteris pasauly.
Vaikai į gyvenimą atneša spalvų, apie kurių egzistavimą net nežinojai.
Tai koks beprasmis bus tavo gyvenimas…
Senatvėj net vandens stiklinės niekas nepaduos.
Kokia moteris gali nenorėt vaikų?
________________________ (įrašyti savo girdėtą variantą).

 

O priežasčių, kodėl galima nenorėt vaikų, yra įvairiausių, ir nė vienai jų nereikėtų papildomo pateisinimo. Gal žmogus neturi to „motiniško“ instinkto. Gal neturi iš ko tą vaiką išlaikyt. Gal nenori dar labiau apkraut ir taip jau sausakimšo pasaulio. Gal nenori, nes nemokėtų užaugint gero žmogaus. O gal myli savo darbą ir vaikams neliktų laiko. Arba papraščiausiai ne-no-ri turėt vaikų, taip, kaip kitas žmogus nenori dirbt banke, o dar kitas nenori pietums valgyt sriubos. Nelįsi gi prie jo su savo sriubos bliūdu ir nebandysi perkalbėt: „nu žinok gailėsies, man žiauriai patinka sriuba, man labai skanu buvo, tau irgi patiks, valgyk“. Ne visi nori sriubos, kaip ir ne visi nori ir, pripažinkim, ne visi turėtų tapt tėvais. Priešingai nei, kažkur matėm, rašė viena Facebook’o vartotoja, vaikai nėra duotybė, o motinystė nėra moters pareiga ar gyvenimo misija. Tai yra pasirinkimas. Kaip sakoma, gimdos turėjimas neįpareigoja vaikų gimdymui, kaip ir kalbos dovana neįpareigoja tapt operos solistu. Ką jau kalbėt apie tai, kad vaikų turėjimas ir neturėjimas apskritai yra gana asmeniška (o kai kuriems – ir labai skaudi) tema, kuriai pietų pertrauka darbe ar dėdės 60-metis gal ne visai tinkama vieta.

 

 

Emma Darvick gif

 

Aišku, visa tai gali būti kiek sunkoka (arba neįmanoma) paaiškinti „Nu kaip galima nenorėt vaikų??“ tipo žmonėms – net ir rašant šitą tekstą apima jausmas, tarsi pasakotum, kad žolė žalia, o žemė apvali (or is it?). Dažniausiai su žmonių kitoniškumu niekaip nesusitaikančiais individais diskutuot nėra labai prasminga, bet jei diskusijos tavo gimdos klausimais vis nesibaigia, gali išmėgint reddit childfree vartotojų sukauptą greitų atsikirtimų archyvą. Pranešk, ar padėjo!