1991 metais, būdama penkiolikos, menininkė Zoya Cherkassky-Nnady su tėvais emigravo į Izraelį. Tačiau gimė, užaugo ir į mokyklą ji ėjo Kijeve, tuometinėj Sovietų Sąjungoj. Savo tarsi iš senovinės knygos ar filmuko nužengusiose iliustracijose ji tą ir vaidzuoja – prisiminimus iš savo vaikystės sovietinėje Ukrainoje. Bet vien Ukraina prisiminimai neapsiriboja. Kaip sako pati Zoya, kad ir ką jie turėjo Ukrainoj, tą patį turėjo ir jos draugai rytinėse Rusijos glūdumose: „Viena iš Sovietų Sąjungos ypatybių buvo tai, jog tiek daug skirtingų žmonių, gyvendami taip toli vienas nuo kito, dabar, va, turi vienodus prisiminimus.“

Ir tikrai, čia, Lietuvoj, irgi, net ir gimusiems nebe prie ruso tos storos pėdkelnės, dygsniuotos buto durys (!), vieną kambarį į du dalinanti spinta, kilimai ant sienų ir baba, palinkus virš konservuojamų daržovių, turėtų būt pažįstami jei ne iš vaikystės (ar aruodas.lt nuomos skelbimų), tai iš savaitgalių pas močiutę, tėvų pasakojimų, senesnių filmų ir filmukų ar giminių nuotraukų.

sovietinės vaikystės

Dar daugiau piešinių (virš 100!) galima rasti menininkės albume Facebooke.

P. S. Just to be clear, sovietinės santvarkos ir visko, kas atėjo su ja, tikrai neidealizuojam. Ką padarysi, kad teko užaugt (po)sovietinėj šaly – vaikystę prisimint sentimentalu visiems, nesvarbu, ar gyvenai okupuotas rusų, anglų ar ateivių.