Apie beigelių egzistavimą pirmą kartą sužinojom gūdžiais 2010-aisiais (kai vienintelis į beigelį panašus dalykas Lietuvoje buvo sausa baronka Maximoj) iš pusmečiui į universitetą atvažiavusio amerikiečio dėstytojo. O dėstytojas tuo pat metu sužinojo, kad mes, kaip ir dauguma pasaulio nelabai mačiusių lietuvių, net nenutuokiam, kas tie beigeliai. Paaiškino, kad Vakarų civilizacijoj beigelius žmonės valgo kone kasdien, ir kad anksčiau Lietuvoje jų buvo pilna, bet Antrojo pasaulinio metu kartu su žydų kultūra išnyko ir paskutinis Vilniaus beigelis. Galbūt tokia liūdnai pasibaigusi beigelio istorija, o gal šarmingojo, su seno kurpaliaus dėstytojais kontrastuojančio amerikiečio įtaka mūsų galvose beigelį pavertė kažkuo super trokštamu, bet super nepasiekiamu – beveik kaip Donaldo guma sovietiniais laikais.

Skaniausias mūsų kada nors ragauto beigelio experiencas buvo patirtas emigracijoje Londone*, Brick Lane beigelių kepykloj Beigel Bake. Nuo tada tai yra pirmoji Puskės, rekomenduojam, kad būtų ir jūsų, stotelė atvykus į Londoną: Big Benas ir Primarkas tikrai palauks kol tu čia pat ant šaligatvio rysi išpampusį, iš išorės glotnų, o viduj tankų ir chewy beigelį su salt beef ir agurkėliu *nusivalo seilę* Ir nors tikėtis, kad Lietuvoj rasim kažką panašaus į pagal slaptą giminės receptą 40+ metų kepamus beigelius naivu, bet norom nenorom visus Vilniaus beigelių atgimimo beigelius mintyse lyginam su Šv. Beigeliu iš Brick Lane’o.

*New Yorko beigelių dar neragavom, bet girdėjom, kad jų dydis – sulig dramblio galva. Komentaruose lauksim New Yorke buvusių beigelių mylėtojų įspūdžių.

Į dešinę ir į kairę pridygus beigelinių ir pagaliau išsipildžius studentiškoms svajoms nusprendėm apeit visas vietas, prekiaujančias beigeliais, ir parengti Didžiają Vilniaus Beigelių Apžvaglą.

Beigelis su kalakutiena ir bruknių uogiene, Superette

beigelis

Iš pirmo žvilgsnio šaldomoje vitrinoje gulėjęs jau gatavas beigelis nei skrandžio, nei akių nesuviliojo, tačiau suviliojo teigiamas atsakymas į klausimą, ar beigelius kepa vietoje. Overall skonį vertintume kaip „visai nieko“, tik tiek, kad visą beigelio esybę buvo negailestingai uždominavusi uogienė, todėl buvo sunku spręsti apie pačią bandelę. Kiek pavyko atsikąsti uogienės potvynio nepaliestų vietų, pati tešla pasirodė gana beigeliška. Tik norėtųsi gauti jei ne pašildytą, tai bent kambario temperatūros, o ne šaltą beigelį – dabar jis šiek tiek priminė tą liūdesį, kai vyr. Larisa atsisako pašildyti perkamą bagetę, nes „jau tuoj užsidarom“ (likus 40 minučių iki darbo pabaigos).

Londono Brick Lane įkvėptas beigelis su jautiena, Pinup Bagels, 5 €

beigelis

Buvom nemažai girdėję apie šį beigelių joint’ą ant ratų, todėl nekantraudami paragaut prieš atsikandant net nufotografuot pamiršom (beigelis irgi susijaudino – žr. begėdiškai ištryškusį lašą vidury). Ir *drumroll*… nusivilti neteko: „įdaras“ – puikus, bandelė – tikras beigelis, šiek tiek primenantis parduotuvinius beigelius Vakarų supermarketuose (gerąja prasme). Žodžiu, nei pridėt, nei atimt. Nebent atimt food truck’o ratus, kad visada stovėtų vietoj ir jų beigelį nusipirkt būtų galima bet kada.

Beigelis su kalakutiena, Taste Map

beigelis

Trumpai drūtai: nebeigelis. Nors Taste Map kaip kavos vietą labai mylim, bet aprūvint jų parduodamų „beigelių“ negalim. Net iš nuotraukos matosi, kad tai tik baronkos ir saldaus batono meilės vaisius, skoniu net nepanašus į beigelį. Šaltoj vitrinoj jis tupėjo ir patiektas buvo plastikiniame pakelyje, iš kurio lipduko buvo galima sužinot, kad šių apsimetėlių tiekėjas yra Sandwiches Cafe (UAB Verslo sprendimų grupė), iš kurių bent jau beigelių užsisakyti nerekomenduojam.

Beigelis su kreminiu sūriu ir apelsinų uogiene, Beigelistai, 2 €

beigelistai

Kaip jau minėjom savo straipsny apie Vilniaus kavines, Beigelistų beigeliai yra vieni pirmųjų, sukėlusių Vilniaus beigelių atgimimą, ir jie nuo pat pradžių kartelę užkėlė gan aukštai. Nuo kitų Vilniuj randamų beigelių šie išsiskiria savo “naminio jaukumo” skoniu – galbūt to priduoda apskrudinimas prieš patiekiant, šiek tiek kitoks receptas ar naudojama kepimo įranga, bet kaskart priešais tave ant stalo susiraičius beigeliui jauti, kad jį kildino, virė ir kepė čia pat, patys Beigelistai. Visų skonių išragavę nesam, bet tas su kreminiu sūriu [įterpti valgančio monstro garso efektą].

Beigelis su šonine (BLT), Holy Donut, 3.30 €

beigelis

Išaiškintas dar vienas užsimaskavęs nebeigelis. Vėlgi, Holy Donut kaip spurgų ir diabetą sukeliančių milkshakų vieta yra puiki, bet beigeliai ten yra tik jais apsimetantys sumuštiniai su skyle. Kad būtų galima vadinti juos beigeliais, tešlos tekstūra turėtų būti daug tankesnė, be to, nepanašu, kad prieš kepimą jie, kaip priklauso, būtų buvę apvirti. Anyway, kaip sumuštiniai šie „beigeliai“ yra tikrai skanūs ir rekomenduotini, tačiau tarti šv. Beigelio vardo be reikalo nederėtų. P.S. Nuotrauka daryta Kauno Holy Donut.

Beigelis paprastusis, Marks & Spencer, 0.39 €

marksandspencer_beigelis

Ne už ilgo užsidarysiantis Marks & Spencer buvo (dar yra) vienintelė vieta Vilniuj (Lietuvoj?), kur galima įsigyt importinių fasuotų beigelių (kaip kokiam Tesco, tik labiau fancy). Parduotuvės gale esančioj kepyklėlėj jie kepa ir šviežius beigelius, kuriuos parsinešus namo galima „įdaryt“ pagal skonį ir fantaziją (pvz., šlapenka). Kaip spėjam, darbuotojams tiesiog duotas receptas iš Anglijos, pagal kurį reikia kepti beigelius, ir jiems tą daryti sekasi tikrai neblogai. Standartus atitinkantis, pusiau naminio, pusiau parduotuvinio skonio beigelis, kurį, kaip ir visus beigelius, geriausia valgyt neperseniausiai ištrauktą iš orkaitės, nes pastovėjęs jis sukietėja ir praranda savo charizmą.

BLT beigelis, Kavos Era, 3.60 €

kavosera_beigelis

Kavos Eros beigelis mus kiek suglumino. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir vėl norėtųsi šaukti „nebeigelis!“, bet atsikandus pirmo kasnio galima jausti tą švelnų mielių alsavimą, kuris būdingas daugumai begeilių. Todėl mes įtariam, kad Kavos Era beigelius kepa ne vien iš įprastinių kvietinių, bet galbūt įmaišo ir kitokių (ruginių?) miltų, todėl beigelis gaunasi daug tamsesnis, ne toks iškilęs ir šiurkštesnės tekstūros, kuri primena tuos “sveikesnius” (ruginius/pilno grūdo) batonus. Na, pavadinkim jį alternatyviu beigeliu.

Beigelis su kreminiu sūriu ir mėlynių uogiene, Beigelių krautuvėlė, 2 €

beigelis

Beigelių krautuvėlė yra Lietuvos žydų bendruomenės centro dalis, todėl gali būti tikras, kad niekas beigelių pavadinimais ten nesišvaisto be reikalo. Parašyta beigelis – vadinasi ir gausi beigelį, tokį, kokį kepa ir mėgsta Lietuvos žydai. Išsamiai vertinti skonio nesiryšime, nes beigelių hierarchijoje esame kur kas žemiau už juos kepančią žydų bendruomenę, tačiau galime pastebėti, jog čia jie, kaip ir priklauso, bene putliausi visam Vilniuj, o pati tešla yra šiek tiek puresnė ir neutralesnio skonio, galbūt tam, kad atsiskleistų galybė jų siūlomų priedų.

Jei dar kur nors matėte parduodamus beigelius, būtinai praneškit – nueisim,  sąrašą pratęsim!