Mūsų apytiksliais skaičiavimais, vėžlio greičiu slenkanti šešta mokslų savaitė jau turėtų būti privedusi daugumą studentų prie „omg, greičiau ateitų vasaros atostogos/darbų gynimai/gyvenimo pabaiga“ stadijos. Been there, done that. Kad likusius studijų metus ištverti būtų lengviau, bent jau vasaras siūlom praleisti įdomiai ir smagiai, ir ne, turim omeny ne darbą Laukinių vakarų salūne. Norėjom papasakot apie vasaros Amerikoj programą, kurios pagalba Elena, (dabar jau buvusi) politikos mokslų studentė, pernai vasarą dirbo ir keliavo Amerikoj.
Kaip sugalvojai dalyvauti Work and Travel USA?
Kadangi buvau trečiam kurse, tai rinkausi tarp pusmečio užsieny su Erasmus ir tarp Work & Travel Amerikoj. Pagalvojau, kad jei norėsiu, Europoj pagyvent galėsiu studijuojant magistrą, o į JAV neaišku, ar dar pasitaikys galimybė išvažiuot.
Kaip vyko patekimo procesas?
Dažniausiai visi važiuoja per agentūrą: Jaunimo Kelionės, PLC arba Zip Travel. Pati pradžia yra savo CV siuntinėjimas ir darbo ieškojimas. Arba gali sumokėti didesnį programos mokestį ir agentūra tau pati siųs darbo pasiūlymus. Susiradus darbą registruojiesi dėl vizos pokalbio JAV ambasadoj. Visi tų pokalbių labai bijo, bet ten tikrai nieko baisaus. Tik reikia žinot, kad ambasada nėra vieta juokams. Pavyzdžiui, girdėjau, kad vaikinas atėjo į pokalbį dėl vizos, jo paklausė, ar programai pasibaigus jis liktų Amerikoj jei ten susipažintų su patinkančia mergina. Jis, aišku, atsakė neigiamai (nes likti būtų nelegalu), tuomet ambasados darbuotojai paklausė „o jei ta mergina būtų labai labai graži?“ ir vaikinas, norėdamas pajuokaut, atsakė, kad tuomet dar gerai pamąstytų. Vizos jis negavo.
Po pokalbio ambasadoj iškart sužinai, ar gavai vizą, ir jau gali pirkt lėktuvo bilietus.
Kur dirbai?
Pradžioj pradėjau dirbt New Hampshire valstijoj, mažam Twin Mountain miestely, kur tikrai neverda gyvenimas. Ten su drauge dirbom kambarinėm. Pirmos savaitės nebuvo sunkios, nes sezono pradžioj turistų nebuvo daug, tačiau mums tas kėlė tik paniką, nes pinigai tik leidosi, o nelabai ką uždirbdavom. Vėliau papildomai pradėjom dirbt šalia esančiuose moteliuose, o galiausiai susiradom dar vieną darbą netoli buvusiam restorane. Pats kambarinės darbas nebuvo labai sunkus, tik kartais labai nuobodus, kartais šlykštokas. Buvo tokių atvejų, kai motelio kambary randi dar šiltas pridarytas sauskelnes, paliktas ant naktinio staliuko, arba viskas taip išmėtyta, kad nesupranti, kas ten įvyko per tas 24-ias valandas nuo paskutinio tavo apsilankymo. Kartą darbdavė paprašė jai padėt, nes vienų klientų dukra privėmė kotedže. Gavojau, kad bus tiesiog ant žemės kažkur, bet ten apvemta buvo viskas: visa patalynė, anklodė, paklodė, pagalvės, ant abiejų lovų užtiesimų, ant žemės, vonioj visas tualetas ir net siena šalia visa vėmaluota. Egzorcizmo seansas?
Kokios nuotaikos vyravo prieš išskrendant?
Kažkokių baimių nebuvo, kad va, atskirisim į New York’ą ir nežinosim kur eit, kaip pasiekt stotį ir keliaut iki savo miestelio. Neramino, kad tiksliai nežinojau, kas per žmonės bus darbdaviai ir ar pavyks pakankamai užsidirbt. Ir kadangi žinojom, kad važiuojam į mažą miestelį, tai neramino vienatvė. Jei ką, buvom pasiruošę žiūrėt daug filmų, skaityt knygas, būt kalnuose, bet po to susradom draugų ir viskas buvo gerai.
Ar pasijautė didelis skirtumas tarp amerikiečių ir europiečių?
Tarp lietuvių ir amerikiečių tai tikrai. Amerikiečiai labiau linkę priimt naujus žmones, jiems nėra taip, kad va, reikės pašnekėt su nepažįstamu, tai jau kažkas „tokio“. Taip pat pastebėjau, kad amerikiečiai rūko labai daug žolės, kai europiečiai dažniau renkasi alkoholį.
Trys įsimintinos istorijos iš vasaros?
Viena įsimintinesnių buvo, kai gal antrą savaitę buvimo Amerikoj su drauge po apylinkes važinėjom dviračiais ir sustojom prisėst pavėsinėj prie kelio. Netoliese sustojo pakeleivinga mašina ir iš jos išlipo porelė su šuniuku, o jų pirmi žodžiai buvo „Hey, guys, do you have any weed?“. Jie prisėdo šalia ir supratau, kad kai kurie amerikiečiai tikrai keisti. Pasakojo, kad tranzuoja iš Vermonto į Portlandą, o kai paklausiau, ką ten veiks, atsakė, kad nori vandenyne išbarstyt savo kūdikio pelenus. Mums nustebus dar siūlėsi juos parodyt, bet atsisakėm. Tą naktį jie liko miegot pavėsinėj, žiauriai lijo, tai visai nesigailėjau, kad atidaviau tai merginai savo megztinį, nes neatrodė, kad jie buvo labai pasiruošę tokiai kelionei.
Dar atminty užstrigusi yra pirma kelionė autobusu iš New York’o į Bostoną, kai už mūsų sėdėję amerikiečiai paaugliai labai triukšmavo, o kai kažkuris iš jų ant žemės išpylė savo kolą ir lenkėsi išvalyti, jo draugelis kumštelėjo: „Leave it, it’s immigrants’ job“.
Kadangi gyvenom kalnuotoje, netoli nacionalinio parko esančioje vietovėje, dažnai matydavom maisto ieškoti užklystančias rudąsias meškas su meškiukais. Iš pradžių būdavo labai įspūdinga, puldavau fotografuot ir visiems rodyt, bet vėliau meškos, vaikštinėjančios šalia darbovietės, tapo kasdiena.
Kur praleidot savo „travel“ dalį?
Nusprendėm iškart nusipirkti atgalinius bilietus į Lietuvą iš Kalifornijos, nes visi sako, kad tada jau „neturi, kur dingt“ ir būsi priverstas pakeliaut. Kitaip būna „ai, tai gal pataupom, ką čia važiuot į tą vakarinę pakrantę“. Kadangi visą vasarą žiauriai taupėm, pusryčiam valgydavom tik sausus pusryčius, pietus darbe ir viskas, tai gale vasaros galėjom sau leist pakeliaut. Pradžioj buvom Portlande (Maine), tada važiavom į Bostoną, po jo New Yorkas, Vašingtonas, tada skridom į Naująjį Orealną, vėliau į San Franciską ir pabaigai į Los Andželą. Bet vėliau supratom, kad kelionę galėjom suplanuoti šie tiek kitaip, nes, pavyzdžiui, Vašingtone pabuvom tik vieną dieną, kai ten yra labai daug ką pamatyt, o buvimas LA man pasirodė per ilgas, nes ten neturint mašinos kažko daug nenuveiksi.
Ar darbas Amerikoj atpirko dalyvio mokestį ir kelionės išlaidas?
Man – taip. Gale kelionės dar pripirkau lauktuvių, nusipirkau drabužių, naują telefoną, tai grįžau su tiek pinigų, kad „išeičiau ant nulio“. Mano prioritetas buvo kuo daugiau pakeliaut, o ne užsidirbt. Kita vertus, kiti būna, kad ir pakeliauja, ir apsiperka, ir dar parsiveža pinigų, tačiau tai labai prilkauso nuo to, kur gyvensi ir kokio dydžio atlyginimą gausi. Įskaitant lėktuvo bilietus į ir iš Amerikos, dalyvio ir visus dokumentų mokesčius bei atsargas „pirmai pradžiai“ išleidau apie $ 1800.
Kas labiausiai įsiminė iš visos vasaros?
Pats pirmas momentas New Yorke, kada atskridom iš Lietuvos ir iš metro požemių išlindom į miestą. Buvo toks „wow“ kaip filmuose: pilna žmonių, tie geltoni taksi, tik išeini – dangoraižiai, grynai priešais tave – The New York Times redakcijos pastatas. Supranti, kad tikrai esi Amerikoj. Pasijautėm kaip kaimietukės (juokiasi), bet buvo tikrai didelis efektas.
O kas buvo sunkiausia?
Palikt Ameriką.
Kaip jauteisi grįžus? Sako, grįžus gali aplankyt depresinės nuotaikos.
Man vadinama depresija buvo kokius du mėnesius, jei ne ilgiau. Ypatingai dėl to, kad grįžau pusantro mėnesio pavėlavus į studijas, už trijų dienų buvo pirmas kolis, reikėjo rašyt kursinį darbą, daug kas jį jau buvo pradėję, todėl buvo daug streso ir sėdėjimo bibliotekoj. Kai su drauge sėdėjom lėktuve iš LA į Europą abi verkėm kruvinom ašarom. Be to, po grįžimo jautėsi didelis jetlag’as, jaučiausi visada pavargus, norėjosi miego, užmigdavau šeštą ryto, atsikeldavau ketvirtą dienos.
Ar dar kartotum?
Tikrai taip. Ir visus, kurie tik gali, raginčiau važiuot. Ne visiems atsiperka, kai kurie galbūt uždirba mažiau, negu išleidžia, bet reikia naudotis proga visą vasarą pagyvent JAV ir paveikt kažką įdomesnio negu dirbt Palangos čiliake.
Kokių patarimų duotum svarstantiems dalyvaut Work and Travel USA?
Siūlyčiau važiuot ir nesijaudint, kad praleisi kažkiek mokslų – pasivysi. Jei turi galimybę – pabūt dviejomis savaitėmis ilgiau, o ne „pakeliaut“ tris dienas ir skrist namo. Juk jei jau važiuoji į JAV, tai pamatyti šalį, o ne užsidirbt. Jei nori užsidirbt, važiuok į Norvegiją. Taip pat nuvažiavus mažiau miegot ir daugiau kažką veikt. Jei dirbi vakarinėj pakrantėj, bilietus pirkt iš rytinės ir atvirkščiai, tokiu būdu užsitikrinsi, kad tikrai pamatysi šalį. Miestuose ieškoti free tours, kuriuos veda vietiniai gyventojai. New York’e mes dalyvavom free tour apie rugsėjo vienuoliktą, o po jo vietiniai patarė, kur geriausia apsipirkt, kur visam mieste skaniausia pica ir t.t. Nakvynės ieškoti per Couch Surfing arba AirBnB: mes Vašingtone gyvenom pas vaikiną, kuris dirba Pentagone, jis daug visko papasakojo ir aprodė miestą iš vietinio perspektyvos. Taip pat, jei įmanoma, susirasti serverių darbą, nes jie gauna daug arbatpinigių. Dirbt važiuoti į miestelius, kur nėra daug lietuvių, nes tokiu būdu geriau susipažinsi su vietiniais, vietoj to, kad visą laiką praleistum lietuvių kompanijoj. Ir nebijot, nes nėra ko bijot – amerikiečiai visada padės ir nepaliks ant ledo, patys prieis ir paklaus, ar nereikia pagalbos.