Pilis

Apžvalga: filmas „Pilis“

Amžinatilsy „Panelės“ priedo „Maxi Panelė“ filmų apžvalgos turėdavo tokią ✨kreizi✨ vertinimo skalę, kurios aukščiausia padala vadinosi „Bėk!“ (meanwhile žemiausia – „pyrst“). Vertinant naujausią režisierės Linos Lužytės filmą „Pilis“ tik tokį įvertinimą ir rašytume – bėk bėk bėk! Bėk, nes filmas tikrai labai geras, ir bėk, kol kino teatrai vėl neužsidarė.

filmas pilis

„Pilis“ pasakoja jautrią istoriją apie trylikametę Moniką, kuri su mama ir močiute neseniai emigravo į Dubliną. Kol mama, buvusi profesionali pianistė, pluša žuvies fabrike ir rūpinasi demencija sergančia močiute, Monika svajoja tapti garsia dainininke. Paauglės entuziazmo visai nemažina nei tai, kad bendramoksliai vis pasišaipo iš neteisingai pavartotų angliškų žodžių, ar kad už lietuvių bendruomenės renginiuose su mama sugrotus koncertus negauna nė cento. Kartą, po vieno iš tokių koncertų, prie Monikos su mama prieina garsus muzikos prodiuseris ir pakviečia duetą koncertuoti pilyje – salėje, kurioje yra pasirodęs net Eltonas Johnas. Nors vos galą su galu sudurianti šeima neišgali net susimokėti už kelionę iki pilies, Monika tokio šanso praleisti nesiruošia ir dėl savo svajonės yra pasiryžus padaryti bet ką.

Būtent tas paaugliškas maksimalizmas, kai viskas atrodo įmanoma, net jei ir gyveni daugiabuty, kur kaimynai iš bagažinių pardavinėja vogtą fabriko žuvį, ir yra filmą vedanti tema. Kaip sako juostos režisierė, filme ji norėjo parodyti emigranto ne kaip aukos, bet kaip kovotojo istoriją. Nelengvos emigracijos fone Monika reprezentuoja kartą, kuri žino, ko nori, greitai adaptuojasi prie aplinkybių ir hustlina savo tikslo link. Iš tikro tai „Pilis“ primena, kad kažkada visi turėjom tokių svajonių – ar tai dirbt Rolling Stones žurnale ir imt interviu iš Radiohead, ar įstot į aktorių mokyklą Meksikoj, o po to vaidint serialuose su Carlosu Manueliu – ir tada niekas neatrodė nepasiekiama. Metams bėgant svajonės mąžta ir paprastėja, bet Monikos veikėja įkvepia nepasiduot ir varyt savo pilies link (tik gal nerekomenduotume imtis tokių drąstiškų priemonių).

pilis
Colm Mullen nuotr.

Filmas buvo filmuojamas Airijoje ir Lietuvoje, pasitelkiant lietuvių ir užsienio aktorių kolektyvą, su kuriuo režisierei pavyko sukurti super organišką filmo atmosferą. Airijos socialinio būsto kieme gerai pažįstami Lietuvos aktorių veidai natūraliai įsilieja į aktorių iš Airijos, Lenkijos ir Rumunijos tarpą, sukurdami iliuziją, tarsi jau seniai visi kartu kuria ten savo naujus gyvenimus, o mes tik trumpam turim galimybę pažvelgti, kaip jiems sekasi. Besiaukojančią mamą įkūnija daugumoje režisierės filmų sutinkama Gabija Jaraminaitė, sunkiausiai emigraciją priimančią kartą – močiutę – Jūratė Onaitytė. Dar pridėk apsukrią kaimynką (Rasa Samuolytė) ir jau prasigyvenusią lietuvių bendruomėnės centro direktorę (Rimantė Valiukaitė), ir filmas einasi lyg per sviestą. Ypatingų pagyrų verta pagrindinė filmo aktorė Barbora Bareikytė, kuri būdama trylikos metų savo gilumu ir natūralia vaidyba jau šviesmečiais lenkia nemažą dalį profesionalių lietuviško kino aktorių.

pilis
Luko Šalnos nuotr.

Režisierės filmams būdingas, iš paprastų buitinių situacijų kylantis subtilus komiškumas nuoširdžiai prajuokina, o jautrios scenos su sergančia ir Lietuvos besiilginčia močiute spaudžia širdį. O kai Barboros herojė uždainuoja Leonardo Coheno Hallelujah belieka tik tvardytis, kad iš salės neišeitum ašarom permirkusia vienkartine kauke.

Kiti Linos Lužytės filmai:
Amžinai kartu
Igruški
Jau puiku, tik dar šiek tiek