Kepka, maikė ir mikrofonas. Iš pirmo žvilgsnio Junior A (aka Tautvydas) - rimto veido bičiukas iš rajono.

Junior A: „Intravertai ant scenos atrodo įdomiausiai“

Kepka, maikė ir mikrofonas. Iš pirmo žvilgsnio Junior A (aka Tautvydas) – rimto veido bičiukas iš rajono. Bet tada užgroja pirmi jo dreamy sintezatorių akordai ir Tautvydo veide atsiradus šypsena nedingsta (ir rankos nenusileidžia) viso koncerto metu. Pasičiupom jį tarp naujų įrašų ir pasiruošimų koncertams, kad paklaustume, kaip ir kuo gyvena. Interviu metu Tautvydas žodį „muzika“ ištarė 16 kartų, tai kuo gyvena jau kaip ir aišku.

 

Kaip gyveni? Vis dažniau tave galima išgirst koncertuose, o kas vyksta, kai nevyksta koncertai?

Gerai. Keistai. Nežinau. Vakar naktį kabinau artėjančio koncerto Lofte plakatus. Tokia naktinė meditacija. Hands on, žodžiu. Šįryt buvau LRT – kalbėjomės apie praūžusią vasarą bei ateities planus, dabar atsakinėju į šiuos klausimus. Tada į sporto klubą. Tada repeticija. Tada susitikimas dėl dokumentikos. Naktį viskas nurims – galėsiu prisėsti prie naujos muzikos, nors šiuo metu mes įrašinėjame mano ketvirtą EP. Žodžiu, viskas yra muzika.

Nesustoji leist naujų dainų ir albumų. Iš kokio šulinio semi tiek idėjų ir įkvėpimo?

Vakar ryte buvau laidoje pas Domantą Razauską. Ir (net nepamenu ko) paklaustas, atsakiau, kad rašyti dainas man yra labiau natūralu, nei jų nerašyti. Tai visada buvo mano outletas. Kai nerašau, nuolat įsiveliu į kokią nors bėdą. Anksčiau maniau, kad visų gyvenime vyksta tiek daug visko, tik aš kažkodėl sugebu visa tai pastebėti. Daug rašau – ir dėl to sugebu viską aprašyti. Dabar imu mąstyti, kad kažkas su manim visgi yra… Galiu uždarinėti langus ir užrakinėti duris, bet gyvenimas kažkaip vistiek pas mane ateina.

Kaip šiuo metu atrodo tavo eilinė diena?

Muzika ir milijonas dalykų supančių muziką. Pabudęs ryte atrašau laiškus, iš kurių vienas visada būna mano vadybininko – su darbais kuriuos turiu padaryti tą dieną. Repetuoju, rašau, filmuoju, rašau apie tai, ką filmuosim, einu į sporto klubą (tam kad neišprotėčiau) ir panašiai. Kažkur in between valgau ir miegu. Kai visko per daug – būna check out. Važiuoju į Pilaitę, arba Pilaitė atvyksta pas mane. Būnu su tais, kas pažįsta Tautvydą. Gaminam, miegam, geriam vyną, mėgaujamės naktiniu Vilniumi.

 

 

Kas tave veda į priekį? Atrodo, kad esi labai užtrikrintas tuo, ką darai. Patark, kaip žinot, kad eini teisingu keliu?

Kartais aš net pats nežinau. Nuoširdžiai, aš tiesiog norėjau rašyti dainas ir leisti joms gyventi savo gyvenimą. Dabar visa tai vyksta. Visada sakiau, kad rašysiu tol, kol man pačiam bus įdomu, kaip gi skambės kitas Junior A kūrinys. Matyt, man vis dar labai įdomu. Esu visu šimtu procentų atsidavęs tam, ką darau, ir darosi vis smalsiau, kaip giliai į tą triušio olą aš galiu nusileisti. Muzikai aš dovanoju save, o muzika atsako man tuo pačiu.

Tavo dainų žodžiai atrodo labai asmeniški, bet kartu ir labai relatable. Kaip juos kuri? Ar dainuoji apie savo gyvenimą?

Taip. Mano dainos yra apie mano gyvenimą. Kartais istorijos truputį persipina su fikcija, tačiau all in all – viskas ganėtinai straight forward in my own way. Aš vis bandau sugalvoti būdų tą patį procesą apibūdinti kitaip, galbūt ne taip pretenzingai. Bet dainos gimimas yra ganėtinai magiškas procesas. Sunku apie jį kalbėti sausai. Gimsta muzika, o muzika man padiktuoja, ką dainuoti. Kartais man net sunku pasakyti, kad tuos žodžius parašau aš. Mane veda melodija.

Pats sakai, kad esi intravertas. Koks jausmas būnant intravertu lipti ant scenos? Ar nebūna minčių „omg, ką aš čia veikiu, noriu namo“?

Kuo toliau tuo labiau man atrodo, kad intravertai ant scenos ir atrodo geriausiai (įdomiausiai?), nes yra tiek daug žmonių kurie viską daro dėl populiarumo. Gyvename influencerių, nuotraukos su šimtu tūkstančių like’ų eroje. Mano atveju lipimas ant scenos kažkuria prasme yra šalutinis produktas to, ką aš darau. Ta prasme, viskas nuostabu – aš vis labiau ir labiau mėgaujuosi buvimu ant scenos, ypač nuo tada kai atsirado Sindre. Tačiau aš niekad nenorėjau, kad žmonės į mane žiūrėtų ir gėrėtųsi – tame daug tušybės. Muzika, muzika, muzika. Nuo pat pradžių tik tą ir kartoju.

Ne per seniausiai prie gyvų pasirodymų prisijungė būgnininkas Sindre Skeie. Kaip susikirto jūsų keliai ir kaip sugalvojot groti kartu?

Su Sindre mane supažindino jo draugas bei kolega – prodiuseris Snorre Bergerud. Jų Ymir Audio studijoje, aš atsidūriau po Justino Jaručio iš Freaks on Floor rekomendacijos. Turėjau trečią savo EP pabaigtą, ieškojau, kas galėtų jį suvesti – padarytų mixing’ą. Pabalęs, pervargęs, nemiegojęs ir visiškai broke atsidūriau jų studijoje – visa kita jau po truputį tampa istorija. Dabar su Snorre įrašinėjame mano ketvirtą EP „Superglue“, su Sindre jau turėjome daugiau nei penkiolika koncertų. Daug nuostabių koncertų, vakarų ir vakarėlių.

 

 

Ar turėjai viziją, kaip viskas bus, kai tik prasidėjo Junior A? Ar dabartinė realybė atitinka tą viziją?

Meluočiau jei sakyčiau, kad turėjau kažkokį ilgalaikį planą. Aš tiesiog norėjau rašyti dainas, jas įrašinėti, leisti ir dainuoti jas žmonėms. Kažkuria prasme viskas taip ir vyksta. Tiesa, šalia to vyksta ir dar tūkstantis dalykų, apie kuriuos net nesusimąstydavau. Bet viskas nuostabu. Gyvenu taip, kaip visada svajojau.

Dainas rašai nuo paauglystės. Kuo skiriasi 16-mečio Tautvydo kūryba nuo naujausio Junior A repertuaro?

Šešiolikmetis Tautvydas buvo be galo baikštus. Aš vis dar baikštus, tačiau dabar žinau, kas esu. Rodos, viską jau kurį laiką matau kitomis spalvomis. All of a sudden everything started to make sense. Nebereikia slėpti sparnų, ragų, nagų – nieko. Galiu būti savimi. Visiems linkiu to.

Studijavai Londone. Kaip sugalvojai grįžti į Lietuvą? Koks buvo jausmas sugrįžus?

Muzika. Kaip ir visur, taip ir čia, atsakymas – muzika. Turėjau labai gerų dainų rinkinį, kurį norėjau įrašyti. Londone mano rutina buvo trys dienos universitete, keturios – darbe. Po studijų eidavau groti, rašyti. Buvau visiškai išsekęs. Žinojau, kad grįžęs į Lietuvą galėsiu tiesiog užsidaryti keletui mėnesių ir įrašyti albumą. Jį įrašęs vėl kažko pabūgau ir galų gale niekam jo neparodžiau. Liūdna, bet matyt taip jau turėjo būti.

Kokios muzikos dabar klausai? Gal gali pasiūlyt rekomendacijų?

Nuo tada kai prasidėjo Junior A muzikos aš klausau nedaug. Stengiuosi laikyti mintis švarias, vengti įtakų. Tiesa, kartais kažkas visgi įsibrauna. Dabar tas įsibrovėlis Travis Scott – Astroworld. Prieš tai buvo Frank Ocean – Blonde, prieš tai DMA’s – Hills End ir Skepta – Konnichiwa.

Geriausias dalykas nutikęs tau 2018-tais?

Daug. Labai daug nuostabių dalykų įvyko šiais metais. Pradedant pažintimi su Sindre ir Snorre, kurie lydi mane mano muzikiniuose nuotykiuose. Atsiradęs vadybininkas Saulius, kuris dažnai atstoja vyresnį brolį. Mano kambariokai Roberta ir Vittorio. Nežinau. Turbūt reiktų sakyti – žmonės.  Geriausias dalykas kuris įvyko šiais metais yra šalia manęs atsiradę žmonės. Gal dėl to, kad nuo tada, kai radau drąsos pagaliau būti savimi, man kur kas drąsiau juos įsileisti.

Ko dabar lauki (looking forward to)?

Daug dalykų. Artimiausias – koncertai Lofte, Sandėlyje ir Raketoje. Tada – pirmas singlas iš naujo albumo pavadinimu Corolla, jo vaizdo klipas. Tada – likę singlai ir galiausiai visas albumas. Šiuo metu taip pat dirbu prie naujos muzikos, kuri skamba fantastiškai. Taip pat mini dokumentika ir t.t. Kažkuria prasme aš nelaukiu nieko – aš ten tiesiog žingsniuoju.

 

Artimiausi Junior A koncertai:

Spalio 27 d.  – Loftas, Vilnius
Lapkričio 1 d. – Acud Macht Neu, Berlin
Lapkričio 9 d. – Sandėlis, Kaunas
Lapkričio 10 d. – Raketa, Klaipėda