„Kino pavasaris“, tai kai žieminę striukę pasikeiti į mažiau žieminę. Kai pūkinę kaldrą išneši į sklepą. Ir kai draugam sakai arba susitinkam kine, arba tada jau po „Kino pavasario“. Atlikom savo kasmetinę rutiną – perskaityt visą festivalio repertuarą, peržiūrėt visus treilerius, susižymėt labiausiai sudominusius filmus (nei daug, nei mažai, dvidešimt devynis) ir tada iš jų bandyt išrinkt 10, kuriuos dėtume į savo laukiamiausių topą. Here you go:
Visi mes svetimi (All of Us Strangers)
Kai „All of Us Strangers“ pasirodė viso pasaulio, išskyrus Lietuvos, kino ekranuose, ir žmonės pradėjo kelti tiktokus, kaip bėgant titrams jų skruostais bėga ašaros, mes sakėm Sporinam, „Kino pavasaris“ atsiveš? Ir buvom teisūs. Ir tie tiktokai buvo teisūs, nes ašaros tikrai riedės. Paul Mescal + Andrew Scott (hot priest iš Fleabag, jei dar nematėt, tai hello??) + širdį sutraiškanti meilės ir šeimos istorija = 💜
Interesų zona (The Zone of Interest)
Oskarui nominuotas filmas, tikrai nebus lengvas pasėdėjimas kino teatre, bet būtent dėl to į jį ir privalu nueiti. Juosta pasakoja kaip Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hoessas su žmona Hedwiga sau ir savo vaikams kuria svajonių gyvenimą čia pat už stovyklos sienos. Žodžiais ir vaizdais nenusakomas smurtas tiek idiliškus namus, tiek žiūrovą pasiekia tik fone nuolat lydinčių vaiduokliškų balsų pavidalu. Šiurpu. O dar šiurpiau, kai sužinai, kad toks komendantas Rudolfas Hoessas iš tikrųjų egzistavo, ir jo šeimos namai iš tikrųjų buvo už Aušvico sienos.
Kryčio anatomija
Dar viena juosta, pretenduojanti į geriausio filmo Oskarą – intriguojanti teismo drama su psichologinio trilerio elementais pasakoja apie eilinę šeimą: Sandra, jos vyras Samuelis ir jų sūnus Danielis gyvena atokiame Prancūzijos Alpių miestelyje. Vieną dieną Samuelis randamas negyvas ir Sandra tampa pagrindine įtariamąja. Prasidėjęs teismo procesas pamažu virsta viešu Sandros ir Samuelio sudėtingų santykių nagrinėjimu, o tyrimo eiga priklauso nuo jų neregio sūnaus parodymų. Jei atvirai, labiausiai laukiam išvysti profesionalaus aktoriaus šuns Messi vaidybą, kuri ištirpdė ir Ryano Goslingo širdį.
Labirintai (Passages)
Prancūzų aktorę Adèle Exarchopoulos įsimylėjom po jos vaidmens „Blue is the Warmest Colour“ ir žiūrėtume kiekvieną „Kino pavasario“ atsivežtą filmą vien dėl jos ir jos išskirtinai natūralios vaidybos. Šį kartą Adèle vaidiną merginą, įsiterpusią į Tomo ir Martino santuoką. „Labirintai“ – tai audringa meilės, netekties ir vidinių atradimų kelionė pasaulyje, kuriame ištikimybės samprata nuolat keičiasi.
Šefė
Kulinariniai filmai visada įkvepia daugiau gamint, bet, tiesą sakant, labiau įkvepia tiesiog valgyt. „Šefė“ pasakoja apie kulinarijos čempionato laimėtoją Agnes Karrasch, kuri leidžiasi į turą po Europą – stažuojasi trijuose dviejų „Michelin“ žvaigždučių restoranuose. Filmo metu galime stebėti ambicingą virtuvės šefės kelionę kulinarijos scenoje, kurioje vis dar dominuoja vyrai. „Šefė“ ne tik fiksuoja išskirtinių patiekalų grožį bei esmę, bet ir atskleidžia atsidavusio, pokyčių siekiančio žmogaus portretą.
Vėjo miestas (City of Winds)
Sakėm ir sakysim, kad filmų festivaliai yra puikus būdas nukeliaut ten, kur nesi buvęs, ir pažvelgt į visuomenes, apie kurias nieko nežinai. Prieš daug metų žiūrint Ewan McGregor kelionių laidą „Long Way Round“ (jei nematėt, LABAI rekomenduojam), iš visų jo ir kolegos aplankytų šalių labiausiai įsiminė Mongolija. Tokia tolima ir mažai kur matoma – būtinai norėsim pažiūrėti „Vėjo miestą“, apie septyniolikmetį pirmūną / šamaną iš Mongolijos lygumų.
Monstras (Monster)
„Kino pavasary“ matyto filmo „Shoplifters“ režisieriaus Hirokazu Kore-eda naujausia istorija pasakoja apie berniuką, jo mokytoją ir pasimetusią berniuko mamą. Kai sūnaus elgesys neatpažįstamai pasikeičia, vienišos motinos Saki gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Berniuko agresijos priežasčių ji bando ieškoti mokykloje. Motina įsitikinusi, kad sūnaus problemų šaltinis yra jo mokytojas Hori. Tačiau viskas yra kur kas painiau. Šių personažų keliams susikirtus užsimezga netikėtas ryšys, atskleidžiantis paslaptis ir trapią tiesos prigimtį. Ar paaiškės, kas yra tikrasis monstras?
Olfos dukterys (Four Daughters)
Tuniso režisierė Kaouther Ben Hania trina ribą tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Kai prisijungusios prie ISIS dingsta dvi Olfos dukros, režisierė pasikviečia aktores užimti jų vietą ir rekonstruoja jų istoriją bei Olfos ir jaunesniųjų dukrų skausmą. Tai tikrovė, fikcija ar viskas vienu metu? Šioje istorijoje širdį veriančiu žvilgsniu tyrinėjama atmintis, vaizduotė ir begalinė motinos stiprybė.
Lik sveika, Džulija (Goodbye Julia)
Jei „Vėjo miestas“ nupūs į Mongoliją, tai „Lik sveika, Džulija“ leis pasižvalgyt po Sudaną ir Sudano žmonių kasdienybę. Filmas pasakoja apie susipriešinusius musulmonus ir krikščionis, beatsiskiriančias Sudano ir Pietų Sudano valstybes bei jose gyvenančias dvi šeimos. Buvusi dainininkė iš šiaurės, jausdama kaltę dėl avarijoje pražudyto vyro iš pietų, jo žmoną pasamdo tarnaite. Dviejų moterų santykis šioje paveikioje, trilerį primenančioje dramoje prisiliečia prie daugybės temų – kaltės, religinės nesantaikos, rasizmo ir seksizmo.
5½ meilės istorijos viename Vilniaus bute
Visada įdomu, kaip lietuviškus (ar bent apie Lietuvą) filmus kuria ne Lietuvoje (o JAV) gimęs ir užaugęs režisierius Tomas Vengris. Pandemijos metu kurtas filmas pasakoja apie AirBnB butą Vilniaus centre (kurį „suvaidino“ tikras režisieriaus šeimos butas) ir jame vykstančias apsistojusių svečių meiles ir dramas.