„- Dar noriu rašyti apie tikrą jauną lietuvį. Ne amerikietį ir ne prancūzą, kaip rašo kiti. Bet tokį, tipo, lietuvį lietuvį.
– O kuo lietuvis ypatingas?
– Įstrigęs tarp Rytų ir Vakarų. Toks neaiškus. Ne tik sau turi veidą susikurti, bet ir visai šaliai, o kur ta šalis pasuks, niekas nežino.“
Pirma, kas patrauks jūsų dėmesį knygyne, bus Kissi Ussuki iliustruotas viršelis. Po to užkabins knygos pavadinimas (ar tik ne tą patį šiandien kartojai sau žiūrėdamas į veidrodį), o galiausiai – rašymo stilius. Lengvas, sklandus, su švelnia ironijos gaidele ir be užknisančio pretenzingumo pasakojantis apie dvamkelių veikėjus, su kuriais, atrodo, laikomės to paties turnyko troleibusui sukant į Žirmūnus.
„Viskas gerai, aš dar jaunas“ – debiutinis Vlado Rožėno romanas, laimėjęs Rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą. Iš to, ir iš autoriaus nuotraukos galiniame viršelyje, galima spręst, kad Vladas išties dar yra jaunas, visai kaip ir jo knygos veikėjas Robertas. Kuris taip pat yra rašytojas. Ir kuris irgi rašo apie jauną rašytoją. Jaunas rašytojas Vladas rašo apie jauną rašytoją Robertą, kuris rašo apie jauną rašytoją X. Nes, kaip sako Roberto draugas Martinas, „meta dalykai gerai sueina“. Ir tikrai sueina!
„Jie tikriausiai myli vienas kitą, vaiką beveik neišvengiamai reikės turėti, tai kodėl ne su ja ir kodėl ne dabar? Jis būtų geras tėvas, vestųsi atžalą į parką, nerėktų ant jo, kad iš šaldiklio neištraukė vištienos.“
Knygos veikėjas Robertas dirba užknisantį, jo (esamo ar įsivaizduojamo) potencialo neišnaudojantį, užtat gerai apmokamą darbą PR agentūroj, kur straipsniuose apie peršalimo sezoną reikia nepastebimai pareklamuoti vitaminų ir buitinės technikos brandus, ir kur brainstormo meetuose užtenka eilinį kartą pasidalint įžvalga, jog „šiais laikais svarbiausia turinys“. Per tokį sausą ofisinį darbą Robertui visai nelieka laiko tikrąjam jo pašaukimui – kino scenarijų rašymui. O kai to laiko atsiranda, tarkim, savaitgaliais, jį kažkaip nepastebimai suryja, pavyzdžiui, Youtūbas. Arba nieko, kas būtų good enough, nepasirašo. Tačiau vis aplankantys „Oskaro“ už geriausią scenarijų vaizdiniai ir įsivaizduojami interviu Late Night Show laidose neleidžia Robertui pamiršt, kad jis vertas daugiau nei reklaminių pranešimų rašymas. Iki kol vieną dieną Lietuvoj apsilankiusi žymi kino prodiuserė sutinka perskaityt tą Roberto šedevrą. Tik jį dar reikia parašyti. Per dvi dienas.
„- O tu neturi normalios kėdės?
– Aš bandau naujai pažiūrėti į sėdėjimą.“
Tikroviški dialogai (taip skaudžiai retai sutinkami lietuviškoj literatūroj, kine ir serialuose) ir relatable romano situacijos pasakoja apie XXI amžiaus baimę būt niekuo neypatingu, tą amžiną abejojimą savim, susimaišiusį su už pasaulį didesnėmis ambicijomis, kurios kartu ir stumia į priekį, ir visiškai paralyžiuoja. Žodžiu, „Viskas gerai, aš dar jaunas“ – been there, done that tipo jausmus keliantis ir saviironiškai šyptelt priverčiantis romanas. Galbūt būtų šiek tiek per stipru pavadinti jį the voice of our generation, tačiau sąsajų su Roberto gyvenimu rasti nesunku ir visai smagu jas matyti išrašytas, atspausdintas bei įrištas į pavykusią (ir neverstinę!) knygą.
Girdėjom, kad knygos pristatymas Vilniuj turėtų įvykt poros savaičių bėgy, tai siūlom sekt naujienas autoriaus FB profily, kuriame jis kartais dalinasi ir savo taikliomis įžvalgomis apie, surprise surprise, kiną.