Labas, dienorašti.

Pradėsiu nuo to, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidau svajodama apie butą Vilniaus senamiestyje, nes esu tolimų kaimų gyventoja ir tai vienintelis rajonas Vilniuje, kurio pavadinimą tikrai žinojau. Taip pat svajojau mokytis prestižiniame Vilniaus universitete, nusidažyti plaukus ombre, nešioti plėšytus džinsus žiemą, įšokti į juodus air maxus ir užsidėti geltoną Zara odeškę. Kasdien gerti kavą cofeinuose, tris valandas dažytis ir išėjus į miestą apsimesti, kad nelaukiu kol nufotografuos Alesius. Kasdien gerti aperolį baruose, nes mačiau, kad instagrame gerų nuotraukų padaryti galima. Su grupiokais pusryčiaut, pietaut, vakarieniaut, nes visi gi žiauriai faini. Ir šitom pasakom aš buvau patikėjus, beveik jau taip ir gyvenau, ir dar kitus įtikinau.

Šiuo metu gyvenu Baltupių apartamentuose. Tiesa, toloka nuo centro, bet užtat kambaryje turiu dvi liokajes, kurias paprastai apartamentų gyventojai vadina kambariokėmis. Jos nuostabios. Viena iš jų sutvarko visus mano daiktus, net ir nusprendžia, kurie iš jų man jau nereikalingi ir pasilieka sau. Pasiima. Nes kodėl neimt, kai galima imt. Antroji liokajė pasiruošus studentauti iš esmės, nes ji iš tų, kurios vyrą užveda greičiau, nei mašiną. Vyną geria po kelis gurkšnius iškart, nes kam mėgautis, jei galima nesimėgauti. Senamiestyje planavau turėti vonią, kad po sunkių paskaitų galėčiau griūti į vandens purslus su putom, įsimest nuotrauką į instagramą, kad gyvenantys barake pavydėtų, o po to lįst lauk ir eit Alesiaus gaudyt. Likimo pokštais apdovanota, visgi dabar sėdžiu ir mąstau, ar dar nepasigavau pėdų grybelio duše.

Geroms mergaitėms dangus, blogoms – bado žaidynės bendrabutyje. Jaučiuosi lyg Katnė, kuri savo noru pasisiūlė į pragaro virtuvę, kur Gordonas Ramzis į tave mėto lėkštes, o jautiesi, lyg byrėtų konfeti. Mano bado žaidynėse stipriausias ginklas yra raupų virusas, pėdų grybėlis ir dar koks dermatitas. Prada kvepalus tenka keisti į diklofosą dėl dviejų priežasčių – dėl mano daiktus rausiančios kambariokės ir dėl rusvų vabaliukų, kurie naktim ieškodami namų pasiklysta ir kutena mano nosį. Dar studentės gyvenimas mane iškvėpina kitais nišiniais kvapais, kurių pagrindinės natos – žuvų piršteliai, lengvai skrustelėjęs aliejus, rūkytos dešros ir bomžpakiai.

Kita vertus, gyvendama bendrabutyje nepajuntu jokio nepritekliaus. Reikia adatos, sūlo, bet neturi? Žiupsnelio kario? Benzininio pjūklo? Kažkas iš 500 žmonių tikrai turės. Visi draugai, visi viskuo dalinasi. Ypač, pabrėžiu, įvairiomis ligomis. Rytą pradedu ir dieną užbaigiu savo apžiūromis. Ištyrinėju odos būklę, susiskaičiuoju kosmetiką, apsičiupinėju, permetu akimis piniginę. Dar pora mėnesių ir būsiu transformeris, skanuosiu viską kiaurai, net tikrint nereikės. Tikrint nieko nereikia ir tada, kai kambariokė lyg niekur nieko numeta pavojaus signalą į mano daržą – būk atsargi, man atrodo pasigavau pėdų grybelį, tai duše prauskis su tapkėm. Ne, aš duše prausiuosi su rūbais ir močiutės vilnonėm kojinėm.

Kalbant apie pirmą mokslų šoką, esu visai patenkinta. Dėstytojai gražūs ant tiek, kad dėstančios moterys paskaitų metu įspėja – jis vedęs ir turi vaikų. Tada nužvelgi auditoriją ir iš žvilgsnių gali klasifikuoti studentes – vienos nuleidžia akis ir šiek tiek patempia lūpą, kitos su pasididžiavimu žiūri tiesiai, tarsi klausdamos: „nu ir kas, kad vedęs?“. Nedramatizuojant, kolegija nėra blogas variantas. Studijų prasme, tikrai džiaugiuosi, nes mokausi tai, ką šių dienų individui tikrai įdomu sužinoti, tad, jei turėčiau beribės drąsos, tikrai grumčiausi debatuose su universitetų studentais, kurie šiuo metu konspektuoja 20 metų senumo vadovėlius ir kala sąvokas. Tad dabartinė mano misija yra sugebėti su didžiausiu pasitikėjimu ir užtikrintumu pasakyti – „studijuoju kolegijoje“. Dabar dar truputį lūžta balsas ties žodžiu ko-legija. Dar vienas geras dalykas čia, kad geltonas kožas turi 7 mano grupiokės. MANO GRUPIOKĖS. Tad, savaime suprantama, kad skaičius kelioliką kartų išaugtų, jeigu kalbėtume apie visą fakultetą. Nežinau, gal man ją pamėgint su spalvotais drabužiais išskalbt?

Kol kas tiek,
V.