Ar jūs irgi jaučiat tą tylų vidinį priekaištą, kai eilinį čipsų pakelį išmetat į bendrą šiukšlių dėžę? Kartu su nuo užvakar ten gulinčiu rūgtelėjusiu troškiniu ir vakarykščiu paketu? „Gyvenu sovietiniam name, pas mus rūšiavimo konteinerių nėra“, – girdime jus komentarų skiltyje. Ir sutinkame – ne visi, deja, turi sąlygas rūšiuoti, tačiau visi dauguma gali rinktis į namus to plastiko parnešti kuo mažiau. Lietuvą vis labiau ir labiau apimant plastic-free gyvenimo būdo bangai, pakalbinome Rasą, vieną iš prekėmis be plastiko prekiaujančios parduotuvės Nula įkūrėjų.

Kaip prasidėjo tavo kelionė link mažiau plastiko? 

Kai dar prieš kelis metus nerūšiavau ir viską mesdavau į vieną šiukšlių kibirą, nelabai net atkreipdavau dėmesio į tai, kuo tas šiukšlių kibiras taip greitai prisipildo. Pradėjus rūšiuoti pamačiau, kad plastiko kibiras prisipildo bent 3-4 kartus greičiau nei kitos atliekos. Atsimenu, stovėjau, žiūrėjau į tą VĖL prisipildžiusį plastiko kibirą ir galvojau: „Čia kažkas tikrai nėra normalu“. Kibire didžioji dauguma – plastikas, kurį panaudojau vieną kartą, išmečiau, o vėliau jis dažnai net, pasirodo, netikdavo perdirbimui – maišeliai, įvairios pakuotės, purvina maisto plėvelė, dantų šepetukas, šampūnų, indų ploviklio buteliukai, ausų krapštukai…

Kaip sugalvojote atidaryti „Nula“?

Nula parduotuve

Nula įkūrėjos Ramona ir Rasa (dešinėje)

Pradėjome su Ramona kalbėtis apie tai, kiek daug plastiko mes suvartojame, ieškojome alternatyvų mūsų kasdienai. Pamatėme, kad alternatyvų yra, bet jos išsibarsčiusios visame internete, užtrunka daug laiko, kol jas randi. Todėl nusprendėme sukurti vieną patogią vietą – „Nula“ – kurioje žmonės galėtų rasti kokybiškas priemones, pakeičiančias vienkartinį plastiką. Norime viską pateikti patogiai, paprastai ir nuoširdžiai, kad žmonėms taptų kuo paprasčiau pakeisti savo kasdienius plastiko vartojimo įpročius.
Žinoma, prie šios idėjos „užtvirtinimo“ prisidėjo ir liūdna statistika, kuri skelbiama vis plačiau ir garsiau – per metus mes pasaulyje pagaminame apie 500 mln. tonų plastiko. Maždaug 40% iš jo yra vienkartinis, retai tinkamas perdirbimui, tad nusėda ant žemės ir vandenynuose. Paskutinis mokslininkų tyrimas, tyręs mikroplastiko kiekį vandenyse, paskelbė – mikroplastiko yra visur, kur jie tyrė – Anglijos ežeruose ir upėse, požeminiame vandenyje JAV, Jangdzės upėje Kinijoje ir Ispanijos pakrantėje.

Kokie yra lietuvių plastiko naudojimo įpročiai? Kokias pagrindines problemas įžvelgi?

Lietuvoje vienam žmogui per metus tenka 22 kg plastikinių pakuočių atliekų. Nedidelė dalis yra perdirbama, o likę kilogramai ỹra kelis šimtus ar tūkstančius metų. Dažnai jis suyra į mikroplastiką (mažesnes plastiko daleles), kurios patenka į dirvožemius ir vandenis, tampa gyvūnų maistu ir taip patenka ir į mūsų maisto grandinę.

Manau, kad kaip ir didžioji dauguma žmonių, mes esame „įsipatoginę“ plastike ir dažnai neatkreipiame dėmesio, kiek daug jo kasdien sunaudojame.

Apsidairius matome, kad vis dar naudojame maišelius porai vaisių pasisverti, kai užtektų tiesiog įsidėti juos į krepšį. Gėrimams naudojame plastikinius šiaudelius, dažnai tiesiog dėl to, kad taip smagiau gerti. Šventėms naudojame vienkartinio plastiko blizgučius, kurie džiugina tik pirmas kelias minutes. O į pikniką imame vienkartinius indus, nes plauti nenorime – nepatogu. Būtent tai ir vadinu „įsipatoginimu“. Imamės patogesnių, greitų būdų, retai susimąstydami, kokią įtaką tai daro mūsų aplinkai. Dar viena problema – rūšiavimas. Apie rūšiavimą vis dar yra daugybė klausimų ir iš jų kylančių mitų. Ir dėl nežinojimo ar nenorėjimo žinoti, ir dėl, vėlgi, nepatogumo, ir kartais dėl infrastruktūros trūkumo, rūšiavimas Lietuvoje vis dar nėra dažnas reiškinys.

tinklinis maiselis

„Nula“ nuotr.

Kaip manai, ar tvarus gyvenimas tampa madingas?

Galima tai vadinti tam tikra mada pagal tai, jog toks gyvenimo būdas įtraukia vis daugiau žmonių. Bet iš kitos pusės man tai – būtinybė, kurią supranta vis didesnė visuomenės dalis, matydama, kaip keičiasi mūsų aplinka ir klimatas. Daug kas gana ironiškai stebisi, kad grįžimas prie tam tikrų „senovinių“ priemonių, pavyzdžiui, muilo, dantų valymo miltelių, kieto šampūno, grąžina mus 50 metų atgal. Iš vienos pusės, manau, kad progresas ne visada yra gerai – kartais galime įsivertinti, kad ta kryptis (šiuo atveju – patogi kasdienybė, apsupta perteklinio plastiko kiekio) mums netinkama, galim grįžti kelis žingsnius atgal ir progresuoti nuo ten. Iš kitos pusės, grįžimo prie tam tikrų priemonių nelaikyčiau progreso sustabdymu – gamintojai tuo pačiu metu ieško naujų, alternatyvių medžiagų plastikui iš natūralių medžiagų, kurios taip pat būtų pigios, tinkamos pakavimui ir perdirbamos. Tokių pakuočių įsitvirtinimas būtų didelė inovacija. Diskusijose kartais vis dar išgirstu, kad vienas žmogus nieko pakeisti negali. Aš tikrai manau, kad vienas žmogus gali daug. Užtenka tiesiog savo pavyzdžiu rodyti, kaip aplinką paversti švaresne, kokiais mažais, paprastais principais galima vadovautis. Ir tai yra užkrečiama. Taip ir gimsta naudingos „mados“, kurios perauga į progresą. Jeigu apie tai kalbės vis daugiau žmonių, jeigu vartotojai iškels tvarumą kaip prioritetą, verslas taip pat į tai reaguos.

Kokių praktinių patarimų duotum norintiems gyventi „švariau“?

Aš kviesčiau pradėti nuo mažų žingsnių ir sąmoningai įsižiūrėti į savo aplinką – ar tikrai reikia to plastiko, kurį naudojate? Ar jis nėra perteklinis? Gal galima pamėginti medžiaginius maišelius vietoj plastmasinių, o vietoj perkamų buteliukų nešiotis savo vandens gertuvę? Galbūt galima turėti savo daugkartinį kavos puodelį, kurį naudotumėm kavai degalinėse ir kavinėse (vienkartiniai kavos puodeliai beveik niekada nebūna perdirbami, nes iš vidaus jie padengti plonu plastiko sluoksniu). Šie paprasti žingsniai jau būtų labai puiki pradžia.

Pastebėti yra pirmas žingsnis į sąmoningesnį vartojimą. Labai svarbu mintyse turėti REDUCE-REUSE-RECYCLE piramidę.

Šis eiliškumas tikrai labai svarbus. Visų pirma, pabandykime apskritai sumažinti daiktų, kuriuos mes vartojame ir perkame (REDUCE). Geriau turėkime mažai, bet kokybiškų daiktų ir tik tų, kurių tikrai reikia. Išties, žmogui užtenka itin mažai. Aš turbūt geriausiai tai supratau tada, kai mėnesį dviračiais keliavau su sese po Islandiją. Turėjome po du krepšius daiktų. Juose tilpo viskas – ir indai maistui pasidaryti, ir drabužiai sniegui, lietui, saulei, ir priemonės dviračiui susitvarkyti, ir būtinos higienos priemonės… Atsimenu, kaip myniau, žiūrėjau į priekyje važiuojančios sesės daiktų krepšius ir pagalvojau: „Taigi tik tiek daiktų man ir užtenka“. Kai grįžau iš kelionės, mano namai tapo kur kas švaresni – atidaviau daug daiktų, kurių per ilgai nenaudojau.
Grįžtant prie vartojimo piramidės, visada svarbu stengtis plastiką ir bet kurį kitą daiktą pernaudoti maksimaliai daug kartų (REUSE). Netgi jeigu naudojame tą plastikinį maišelį – naudokime jį dešimtis, šimtus kartų, kol jis tikrai bus nebetinkamas naudoti. O tada prisiminkime paskutinį vartojimo piraminės žingsnį ir teisingai surūšiuokime (RECYCLE). Būtinai surūšiuokime.

Gal gali parekomenduoti filmų ar knygų tvaraus gyvenimo tema?

„A Plastic Ocean“ – puikus filmas apie tai, kaip plastiko tarša veikia ne tik gyvūnus, salų bendruomenes, bet ir mūsų maisto grandinę. Taip pat geras filmas – „The True Cost“. Ne apie plastiką, bet apie mados industriją, bei kokią žalą žmonėms ir planetai daro greita mada. Iki to filmo apie savo, pavyzdžiui, megztinio kelią iki manęs aš net nesusimąstydavau.

Minimalistų klasika jau tapęs filmas „Minimalism“ taip pat labai informatyvus ir įkvepiantis įsivertinti reikiamų daiktų skaičių. Kalbant apie klimato kaitą, labai įtaigi, informatyvi ir nepadlaižiaujanti yra Naomi Klein knyga „Tai viską keičia. Kapitalizmas prieš klimatą“. Taip pat labai džiaugiuosi, atradusi ką tik pradėtą lietuvių podkastą „Išpakuota“ – sklandūs, informatyvūs pokalbiai apie ekologiją kasdien. Rekomenduoju – pirmos trys serijos nenuvylė!

P. S. Norintiems daugiau:
Zero Waste Lietuva Facebook grupė
Tvarūs bičiuliai – gamtai draugiški lietuviški verslai, parduotuvės ir iniciatyvos