baime skambinti

Rašyk žinutę, emeilą, siųsk karvelį – tik neversk manęs tau skambint

Suskamba telefonas, paimi atsiliept ir *smuiko garsai iš siaubo filmo*: nepažįstamas numeris. Širdis nukrenta į kulnus, išmuša tiek šalto prakaito, kad persigeria net per pūkinį paltą, o rankoj laikytas kartoninis kavos puodelis ištirpsta delne. Praveri išdžiuvusią burną – „Klausau..?“ – o ten tik entuziastingas draudimo agento balsas: „Sveiki, ar turite laiko kalbėti?:)? :)? :)? :)? :)?“. Ištari šalčiausią kokį tik sugebi išpausti „ne“ ir numetęs ragelį įsijungi lėktuvo rėžimą – šiandienai užteks.

Bet grįžus namo lėktuvėlį tenka išjungt – šiandien jau tikrai turi paskambint į Sodrą/dėl interneto/santechnikui/pagal tą skelbimą, kur parduoda bebro analinį sekretą. Eilinį kartą trauki popieriaus lapą ir rašaisi skambučio tekstą: „Laba diena, čia skambina Ignas, man jūsų numerį davė jūsų kolega Valiera, norėjau paklaust<…>“. Pusvalandį rymai virš savo teksto ir svarstai, ar tikrai ta vandenį leidžianti skalbiankė tokia jau svarbi, gali gi rankom patalynę išsiskalbt, ot bėda. Galiausiai sukaupi visas valios pastangas ir surinkęs numerį kaip įmanoma greičiau spaudi skambinti, kad jau nebespėtum persigalvot.

baime-skambint

 

Jei ką, tai chill – tu toks tikrai ne vienas. 75% jaunimo mieliau rinktųsi žinią perduot ar gaut sms’u, emeilu, popieriniu laišku, telegrama, pašto karveliu ar telepatine žinute nei kalbėtų telefonu. Tam net terminai yra: telefonofobija ir lengvesnė jos forma telefoninis nerimas. Aaaarbaaaa  šiais laikais mes tiesiog nepratę skambinti (nebent esi tas draudimo agentas :)? :)? :)? ), kas, pripažinkim, ironiška, nes nuo telefonų daugiau kaip per metrą nesitraukiam net miegodami. Bet turbūt tame ir esmė – turint išmanųjį skambint beveik nebereikia: per apps’ą išsikviesi taksi, užsisakysi maisto, rezervuosi staliuką, susirasi paną ir užsiregistruosi pas gydytoją (nebūtinai šita eilės tvarka).

Kaip rašo Business Insider, milenijalai telefone geriau išvis neturėtų skambinimo funkcijos negu išsitrintų Snapchatą. Mes, asmeniškai, nebūtume tokie kategoriški (močiutė su gimtadieniu per Snapchatą nepasveikins), bet nemeilę skambinimui puikiai suprantam. Visų pirma, kalbėdamas telefonu į užduotą klausimą turi atsakyt čia ir dabar. Nelieka laiko apmąstymams – o jei supanikuosi ir atsakysi visai ne tai, ką norėjai atsakyt? „Jooo, galim susitikt! Aha, ryt tiks. Okay, septiną prie fontano“. Damn it, rytoj šiaip nelabai norėjau iš namų eit. Ypač septintą. Ir išvis nenoriu susitikt, kam čia skambinėji, tau gal penkiasdešimt metų, žmogau?? Štai kodėl daug patogiau viską aptart tekstiniu būdu, ir preferably – be seen funkcijos.

 

 

Antra, galėtume tik paantrinti The Wall Street Journal kalbintam jaunuoliui, kuris sako, kad „kai skambini prieš tai nesusitaręs, atrodo, kad tavo reikalai svarbesni už to, kuriam skambini“. Kas, jeigu savo skambučiu žmogų paprasčiausiai sutrukdysi? Į emailą ar žinutę atrašai tada, kai gali ir nori, o suskambus telefonui turi mesti visus savo darbus/karbonadą/dešimtą kartą žiūrimą Draugų seriją ir bėgti atsiliepti į skambutį, kurio visai nelaukei. Situaciją pataisytų ir tikimybę kitam „laido“ gale išgirsti atsakymą padidintų paprastas sms’as prieš skambinant: „Galiu pasukt?“. Try it.

Kita vertus, vien su žinutėm gyvenime neišsiversi, ypač tokiose situacijose kaip „tėtis bando paaiškint, kur pilt aušinimo skystį“ arba „superviser’ė prašė paskambint buhalteriui dėl sąskaitos-faktūros“. Be to, rašytinis žodis kartais gali sukelti nesusipratimų, nes negirdėdamas žmogaus balso ne visada gali suprasti jo komunikuojamą emociją.

baime-skambint

Taip kad gyvenime, bent jau kol kas, skambučių neišvengsi, ypač jei jau adultini ir turi reikalų su santechnikais, mokesčių inspekcijom ir darbo pokalbiais. Bet, jei prireikus kam nors paskambint žemė vis dėlto rimtai slysta iš po kojų, specialistai pataria:

  1. Verst save skambint/atsiliepinėt kuo dažniau;
  2. Prieš skambinant užsirašyt tekstą/apmąstyt, ką sakysi;
  3. Skambint/atsiliept tyloj ir ramybėj, kur galėtum susikaupt ir girdėt pašnekovą;
  4. Jei padėtis rimta – nesigėdyt kreiptis į psichologą.
  5. Visam gyvenimui pasisamdyt asmeninį sekretorių.